Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=3809&FId=6051&back=home

PAVADINIMAS: [Apie vieną žmogų ir smertį]

ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
Rankraštinė versija [Apie vieną žmogų ir smertį]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Gyveno vienas žmogus. Jis labai [mėgo] dikčiai kaziruot. Teip jis prakazirau visą savo gyvenimą ir liko labai biednas.
Ale sykį atsitropijo, kad atėjo pas jį du keliaunykai an nakvynės. O tas žmogus sako jiem:
– Kad pas mane nėr nė kur atsigult nė ką užvalgyt.
O keliaunykai sako:
– Mes tau duosim pinigų, tik tu mum nupirk ką valgyt ir duok mums nakvynę.
Tada viens davė jam tris skatikus ir liepė jam, kad jis aitų ir nupirktų duonos. O jis, aidamas per miestą, pamatė per langą tam pačiam name kaziruojant, katram jis pats aidavo kaziruot. Jį pamatę, tuojaus išėjo iš to namo keli žmonės ir jį pradė vylėt ait kaziruot. O jis suriko:
– Ar jūs nuo manęs norit atimt paskutinius tris skatikus?!
O an galo prisivylė jį kaziruot. An galo jis ir tuos tris skatikus prakazirau.
O tie keliaunykai jau ir nesulaukia. Nuvė abudu pasitikt jį, o jį kaziruojant name pamatė. Tada, kada jie inė in tą namą, o tas žmogus tuojaus ir susitiko juos pas duris ir pasakė, kad jis pametė tuos tris skatikus. O jie ikvaliai žino, kad jis juos pralošė. Ale viens da jam davė tris skatikus ir liepė atnešt duonos. Tada, kada jau jiem parnešė nupirkęs duonos, tada viens da sakė:
– Ar nėr pas tave gero vyno?
O tas žmogus atsako:
– Ka[d] pas mane visos tuščios bačkos.
Tada viens keliaunykas davė jam pinigų, kad jis nuveitų in sklepą:
– Ir ten rasi gero vyno. Pripilk iš bačkos in bonkas ir atnešk.
Jis nuvėjęs ir rado vyno. Pripylė iš bačkos in bonkas ir atnešė keliaunykam. Keliaunykai pavalgė ir nuvė gult. Kada jau pernakvo tie keliaunykai, tai tas žmogus prašo jų, kad jie jam duotų kaziras, kad su jom būt mažna iškaziruot, ir da tokį medį, kur augtų visokių vaisių, ir kad jeigu užliptų ant to medžio, tai kad nieks negalės nulipt nuo to medžio be mano pavelinimo.
Potam jam labai pradė sektis kaziruot. Jis iškazirau pusę svieto.
Ale sykį bekaziruojant ateina pas jį smertis ir sako jam:
– Akšę pas mane nor ant minutos.
O tas žmogus sako:
– Aik tu velyk atsisėsk insilipus in tą medį ir palauk manęs, pakol aš ateisu.
O kap tik ta smertis užsilipo in medį, tai ir nulipt negalėjo. Ir nė viens žmogus per tą čėsą nemirė – per visus septynis metus.
Ale sykį ateina pas jį du keliaunykai ir sako jie:
– Paleisk smertį nuo medžio.
O tas žmogus atėjęs sako:
– Lipk, smertie, nuo medžio!
O kaip tik nulipo smertis nuo medžio, teip ir numarino an vieno daikto tą žmogų. Ir paskui nusivedė tą žmogų į peklą. O tas žmogus atėjęs pas vartus ir susibalado, o jį tuo inleido pas save. O ten daugiau nieko nebuvo, kap tik vieni velniai. Atėjęs jis tuojaus pra[dėjo] kaziruot, ale jis visus apkazirau. Paskui jau pekloj daugiau nieko neliko, kap tik vieni velniai – i tas žmogus jau ir visus velnius iškazirau su savo kazirom. Paskui jau jis pasiėmė visus velnius ir pasikėlė prie dangaus. Ale iš netyčių ėmė ir nupuolė visi ant žemės, o puldami tą žmogų perplėšė į dalis, ir velniai vėl liko visi sveiki ir gyvi.

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1905

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Marijampolė, m., , Marijampolės sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 385-387, Nr. 228
J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 8. Ožkabalių pasakos ir sakmės. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis.)

Spausdinti

Atgal