Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=3818&FId=6063&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1998 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Viena merga turėjo vėdį, ir tas vėdys numirė. Paskui ta merga po kelių nedėlių, jį apgedėjusi, ėjo į jaunimą šokt su kita savo kamaroče, kurios ir buvo vėdys numiręs. Eidamos turėjo eit pro kapines, ir ties kapinėms atėjusios sakė:
– Kelkita, brolyčiai: kas mudvi šiaip pašokys...
Kai jiedvi galą buvo nuėjusios, tai tuodu numirėliai atsikėlė ir ėmė jas vyti. Kaip jiedvi tik į stubą buvo įėjusios, tai juodu ir į stubą atėjo ir jiedvi šokino. Bešokant jos užmynė tiems vyrams ant kojų ir tada numanė, kad tušti sopagai, ir dabar žinojo, kad su numirėliais šoko. Ale tuodu numirėliai šokino jiedvi teip, kad kone į smertį nušokino. Paskui jiedvi meldėsi, kad išleistų lauka tik nors kiek prasivėdyt, ale juodu nenorėjo le[i]sti. Potam tik išsimeldė ir sakė:
– Mudvi čia šalia buto pakabysiva raktus, o kad tie raktai skambės, tai žinosita, kad mudvi čia ėsava.
Dabar tie raktai skambėjo, tai juodu la[u]kė tų mergų ateinant į stubą. Tiedvi mergos ale ne atėjo, bet pabėgo. O jiedvi teip bėgo, teip bėgo, kol pribėgo pirtelę. Į tą pirtelę jiedvi įbėgo ir užsitūpė už pečaus. Bet to pirtij sena žmona linus džovius. Tai jiedvi meldė tą žmoną, jei kas ateis, kad tik neįleistų į pirtį. Bet kai juodu nesula[u]kė tiedvi mergas ateinant, tai ėmė jas vyt toms pėdoms, kur jiedvi buvo bėgusios. O tai juodu ir į tą pirtį atėjo ir sakė:
– Labs vakars! Ar čia neatbėgo dvi mergos? Ta bobutė sakė:
– Ne.
Juodu sakė:
– Čia atbėgo, čia tur būt. Paskui sakė ta bobutė:
– Sėskitos, mano sūnūs, aš jum papasakosiu linų mūką.
Ir tuodu atsisėdo ir klausė. Tai ji pasakojo, kaip linus sėja, kaip ra[u]ja, potam kulia, kaip juos klosto ir vėl atima, mina verpia, iša[u]džia, išbaltina, pasiuva, dėvi, sulopo, o galiausiai skudurninks surenka, o iš skudurų popierą daro. Kai ta senutė tą kalbą pabaigė, tai gaidys pragydo, ir juodu turėjo atstot. O atstodamu da sakė:
– Tai juma giliukis, kad ta žmona mudu atšnekėjo.
Paskui juodu prapuolė po jų akių, ir tiedvi mergos išliko gyvos.

FIKSUOTOJAS: Maroldas

FIKSAVIMO AMŽIUS: 19

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Kuršiai, mstl., , Nemano r., Kaliningrado sr., Rusijos Federacija

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Kuršiai, Ragainės pavietas

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 200-201, Nr. 5
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 7. Iš gyvenimo vėlių bei velnių. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Pabaigos žodį ir paaiškinimus parašė Leonardas Sauka. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas

Spausdinti

Atgal