Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=3819&FId=6064&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1998 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Kad buvo bernas ir merga pas vieną gaspadorių. Tai jiedu merginosi ir ženytis ketino. Ir jisai paskui numirė. Tai ji ilgą čėsą verkė del jo. Ir buvo ant knygų mokyta. Tai jis vieną naktį per sapną prisisapnavo, sako:
– Lauk manę subatos vakarą: aš atjosiu ant šyvo arklio. O tu apsirėdyk, kai in bažnyčią, ir savo rūbus susirink ir susirišk in pundą. Sėdėk po langu ir langą atsidaryk ir lauk manę. Tai aš ateisiu.
Sulaukė subatos, tai ji ėmė apsirėdė ir laukė jo. Tai jisai atjojo ant šyvo arklio. Dabar sako:
– Aik šę, sėsk ant žirgo: mudu josim abudu į tę, kur aš.
Prijojo kapines. Sako:
– Mėnesiena kai diena. Joja bernas su merga. Gyvėle, ar nebijai su negyvėliu jot?
– Ką aš bijosiu su savo prysiega!..
Prijojo antras kapines. Sako:
– Mėnesiena kai diena. Joja bernas su merga. Ar nebijai su negyvėliu jot?
– Ką aš bijosiu su savo mylimiausiu!..
Prijojo peklą. Sako:
– Tu čionai pasėdėk, o aš aisiu pypkės užsidegt.
Paskui jisai pašaukė:
– Aikim, visi mano broliai, vykim, katrą aš atsivedžiau.
Tai jie visi ją vyt. O ji bėgo susipratus, bėgo, bėgo. Atsigrįžta – kad netoli nog jos atsiveja negyvėlis. Tai ji metė knygą. Jie paėmė knygas ir sudraskė. Paskui atsigrįžta – kad ir vėl jau jie netoli nog jos. Teip ji metė visą pundą, kur ji buvo susidėjus neštis savo parėdus. Paskui pribėgo toj merga grinčiutę. Žiūri, kad žiburys matyt. Inbėgo in tą grinčiutę, ražančium klemką užsuko. Žiūri, kad negyvas guli ant lentos, gale galvų smalinė žvakė dega. Ir žiūri, kad guli gaidys negyvas palei stalą. Teip ji paėmė tą gaidį ant savo rankų. Dabar tas negyvėlis už lango šaukia, sako:
– Negyvėli, paduok man gyvąją. Durys pančiu užsukta, o langai peržegnota – negaliu ineit.
Tasai negyvėlis pradėjo krutėt.
– Negyvėli, paduok gyvąją. Durys pančiu užsukta, o langai peržegnota – negaliu inteit.
Teip tas negyvėlis atsikėlė ir sako:
– Kas tai yra, už ką jisai tave atsivijo?
Sako:
– Palaukit biskį, pasakysiu jum linų mūką.
Tai ji pasakojo, kad linus sėja. Paskui užauga ir vėl nunoksta. Nurauna, džiovina, klosto, kelia, veža in pirtį ir džiauna. Paskui išmina, išbruka ir šukuoja. Paskui verpia, audžia, baltina, rėžo ir siuva. Paskui gaidys pradėjo an jos rankų giedot. Žiūri – kaip ji sėdėjo an krėslo, dabar sėdi an kelmo. O pirma buvo grinčioj, o paskui vidurij raisto. Ir kaip pas ją stovėjo negyvėliai, teip stovi stuobriai.

PATEIKĖJAS: Ieva Baugutė

FIKSUOTOJAS: Frydrichas-Karlas Brugmannas

FIKSAVIMO AMŽIUS: 19

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Raželiai, k., Rokų sen., Kauno r. sav., Kauno apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Raželiai, Panemunės vls., Marijampolės pav.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 201-203, Nr. 6
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 7. Iš gyvenimo vėlių bei velnių. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Pabaigos žodį ir paaiškinimus parašė Leonardas Sauka. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas

Spausdinti

Atgal