ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=3839&FId=6100&back=home

PAVADINIMAS: [Balti karveliai skiria dalį]

ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
Rankraštinė versija [Balti karveliai skiria dalį]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo toks žmogus našlys. Jis turėjo dukterį ir sūnų. O paskui vėl apsivedė su antra ir pataikė pajimtie raganą. Su tąj ragana tepgi turėjo dukterį.
Sykį, aidams in girią su savo dukteria malkų, užsimiršo namie kirvį. Sako:
– Aik, vaikeli, namo, atneši kirvį.
Toj mergaitė bėga per girią, žiūri – an šakos tupi trys karveliai balti. Atėjus pas juos, sako:
– Karvelėliai, sumeskit jūs mā po plunksnelę, kad aš galėčia graičiau namon pareitie.
Tie karveliai šnekasi:
– Kokią dalią jai skirt?
Viens sako:
– Kap ji graži, kad ji būt da gražesnė.
Antras sako:
– Kap ji spjaus, tai bus auksas.
O trečias sako:
– Ji bus pati karaliaus.
Ji nubėgo namo, atnešė tėvui kirvį. Tas malkas kerta. Ale toj duktė kaip spjovė – nupuolė aukso šmotuks. Sako:
– Vaikeli, pajimk – ana aukso šmotuks.
Toj pasijėmė. Parėjo namo. Kaip tik spjaus, tep vis aukso šmotuks. Toj ragana žiūri: kas čia pasidarė, kad toj jos podukra auksu spjaudo? Sako savo vyrui:
– Kaip kitąsyk aisi malkų, tai imk mano dukterį.
Aidams vedasi jau aną. Ale tyčia paliko kirvį namie. Atėjo in girią, sako:
– Bėk namo, atneši kirvį – užmiršau.
Toj bėga per girią, Žiūri – trys karveliai an šakos. Sako ji:
– O ko jūs čia tupit an šakos? Jūs toki ir toki!..
Dabar šnekasi tie karveliai:
– Kokią dalią skirsim šitai raganos dukteriai?
Viens sako:
– Kap ji negraži, kad ji būtų da negražesnė.
O kits sako:
– Kap ji spjaus, kad vis būtų pamačkė.
O trečias sako:
– Mirtis jos – gyvą sudegyt.
Nubėgus atnešė kirvį, tėvas prikirto malkų. Ale parėjo namo – kaip jau ji spjaus, jau toj ragana žiurkštą laiko, kad auksas nenupultų ant žemės. Toj kap spjovė – lept in žiurkštą rupūžė! Ir kada tik spjovė, tai vis rupūžė.
To žmogaus tas sūnus pateko in vaiską, tarnavo karaliaus mieste. O kaip jam viskas gerai klojos, pajėmė jį karalius už važinėtoją. Po kiek metų parėjo namo pas tėvą. Pasiviešėjęs no savo sesers ištraukė abrisą ir sugrįžo atgal pas karalių an senos tarnystos. O tą portratą pakabino stonioj an sienos.
Sykį atėjo karalius in stonią. Pamatė, kad labai dailus portratas kabo an sienos. Klausia:
– Kur tu gavai tokį portratą?
Sako:
– Buvau tėviškėj, tai mano sesers portratas.
Sako karalius:
– Tu man ją pargabęk už pačią.
O da jis sako karaliui:
– Ji da auksu spjaudo.
Na, tam karaliui ir visai patiko.
Parėjo namo, pasakė tai savo seseriai, kad „aš parėjau tave vest pas karalių“. O ji jam sako:
– Neisu, ba tu prapulsi, broleli, ir aš.
Nale per didelį prašymą jau ji ėjo. Ale ir toj ragana nelieka su savo dukteria. Važuoja jie visi. Atvažiau pas jūres, susėdo an laivo – ėmė toj ragana savo tą podukrą ir inmetė in vandenį. O kaip ji puolė in vandenį, tai ji pavirto in antį. Ale jie nuvažiau pas karalių. Pažiūrėjo tas karalius in tą portratą ir in tą raganiūkštę – sako:
– Tu tą mergą sau palikai, o man tu tą netikėlę atvedei...
Tuojaus jį pajėmė į nevalią.
O toj antaitė plaukė. Perplaukė per marias, atsivertė vėl ta gražia merga. Nuvėjo in karaliaus miestą ir vaikščioja po miestą.
Ale vieną sykį vaikščiojo karalius po miestą – patiko tą mergą. Ir pažino tą mergą iš to portrato. Klausia, iš kur ta ponia.
– Aš, – sako, – toj, kur brolis mane vežė pas karalių. Važiau drauge ragana su savo dukteria, tai toj ragana mane išmetė in vandenį. Puldama in vandenį, pavirtau in antį. Perplaukiau per jūres – pavirtau in mergą ir atėjau in miestą ieškot savo brolio.
Klausia karalius:
– O kur tavo brolis?
Sako:
– Mano brolis pas karalių už važinėtoją.
Tada karalius suprato, kad tai tikrai ta pati. Tuojaus paleido tą jos brolį iš nevalios. Liepė pastatytie stulpą, visą išsmaluot. Pririšo tą raganą su savo dukteria, apipylė smala, uždegė ir gyvas sudegino. O tas karalius su tąj merga apsiženijo ir karaliau iki pabaigai savo gyvenimo.

PATEIKĖJAS: Jonas Kamarauskas

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1901

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 414-417, Nr. 248
J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 8. Ožkabalių pasakos ir sakmės. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis.)

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Spausdinti

Atgal