ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=4091&FId=6491&back=home&back=home&back=home
PAVADINIMAS: [Ūkininko sūnus]
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Literatūrinė kalba
TEKSTINIS TURINYS:
Vienam ūkininkui ilgus metus iš karumenės nesugrįžtant, jo paaugęs sūnus išsivadino savo motiną tėvo ieškotų. Parsidavę namus, ginklų ir kitų daiktų prisipirkę, išjojo abudu, kur akys veda. Bejojant per girią, sūnus rado tokį dirželį, kuriuom apsijuosęs, jis pajuto didelį vieką. Teip toli girioj vienoje vietoj apsistojus, motina liko silsėtis, o sūnus nuėjo tolyn ant medžioklės ir ant didelio kaip skūnė akmens rado sėdint milžiną. Milžinas iš pradžios supykęs norėjo jį užmušt, ale persiliudijęs, kad žmogus už jį pajiegesnis, pasidavė jam, prisižadėdamas vergauti. Teip dabar milžinas, prie namų betarnaudamas, su laiku, sūnui nežinant, ėmė ir prijunko prie tos jo motinos, kuri, milžiną pamylėjus, užsimanė nužudyt savo sūnų. Liga apsimetusi, ji, milžinui patariant, kartą išsiuntė sūnų girion, kad parneštų levės pieno.
Ten girioje, sakė milžinas žmonai, yra levų urva. Kaip jis nueis to pieno, tai jį levai sudraskys.
Sūnus, labai savo motiną mylintis, jos paklausė ir, pūčką paėmęs, išėjo ieškot tos levų urvos in tą kraštą, kur milžins buvo parodęs. Paėjęs gerą galą, rado jis tą urvą ir pamatė levienę, vaiką bežindančią. Jis norėjo jau šaut, ale levienė sako:
Nešauk manęs mes tau būsim pagelbon.
Ir tuoj reikalaujant davė jam pasimelžt kiek reikiant pieno ir dar atidavė levuką.
Motina su milžinu, matydamu, kad tokiu būdu jam gyvasties atimti nepasisekė, siunčia jį užkeiktan malūnan parnešt košei miltų. Sūnus, pasiėmęs levą, išėjo. Kaip tik jis malūno vidun intėjo, durys užsidarė negal išeit. Kaip tik jis ant levų sušuko, tie šoko, ėmė plėšt, stumt, išvertė duris ir jį išliuosavo.
Dabar siunčia jį dar in milžinų dvarą iš jų sodo obuolių vaistams parneštų o tame dvare buvę du drūtu milžinu tėvu su dešimčiu sūnų. Pasiėmęs tuos savo levus, jis, atradęs tą milžinų sodą, skina sau obuolius ir, susivaidijęs su atėjusiais milžinų vaikais, visus juos išmušė, o jų labai stiprius tėvus įveikė ir nužudė su levų pagelba. Šitame dabar milžinų dvare jis atrado daug aukso, sidabro ir visokių gėrybių, o kelnorėje daugybę negyvų žmonių, kuriuos jie buvo, kaip žmogžudžiai, nugalabiję. Prie šitų lavonų rado jis dar vieną gyvą mergą, kaip kokią bruktuvę kampe besliūksiančią, iš bado sudžiūvusią, turinčią tik mažą bonkutę su žolėmis, kurių pavuostydama, galėjo apsieit ir be valgio. Jau ji buvo išvuosčiusi pusę bonkutės, o dar pusę metų būtų galėjusi likt gyva. Pats milžino dvare gerai pavalgęs ir tą mergą pavalgindinęs ir gražiai aprengęs, išėjo jis drauge su jąj ant laivų, kurie ant marių buvo per langą matomi. Tuos laivus rodydama, toj merga pasisakė ėsanti karalius duktė, o tie laivai tai vis ėsą iš jos tėvo karalystės. Pasodinęs dabar karalaitę, kuri norėjo imt ir jį drauge, ant laivo ir atsisveikinęs, jisai sugrįžo pas savo motiną ir parsigabeno ją in tų milžinų dvarą. Ale ir čion ji nerimsta. Milžino gundoma, ji nog sūnaus sužinojo, iš kur jis tur tiek vieko, naktyje pavogė jam tą dirželį ir padavė jį savo prielaidiniui, tokiu būdu sūnaus gyvastį milžinui pavesdama. Milžinas dabar jį pastvėręs norėjo išnešęs marėje paskandyt, bet, prašomas gyvą paleistie, tik išsukinęs kojas, rankas ant marių kranto pametė. Tuo tarpu matrosai iš atplaukusio laivo, čion išlipę, rado jį gulint, paėmę ant laivo ir parvežė in to pat karaliaus miestą, in karaliaus kuknę pristatė, kur jį karaliaus duktė kaip savo išgelbėtoją pažino ir paskui už jo ištekėjo.
FIKSUOTOJAS: Petras Markuza
FIKSAVIMO METAI: 1890
IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Endrikiai, k., Šakių sen., Šakių r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika
FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Užrašyta Endrikiuose, Naumiesčio paviete
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas
P. 50-51. Nr. 29. J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 13. Levas lietuvių pasakose ir dainose : [studija]. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis.)
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
PASTABOS: J. Basanavičiaus teigimu, rankraštis buvo pas J. Jablonskį.
Spausdinti
Atgal