ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=4092&FId=6492&back=home&back=home&back=home
PAVADINIMAS: [Petras ir Alena]
ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
Rankraštinė versija [Petras ir Alena]
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Literatūrinė kalba
TEKSTINIS TURINYS:
Labai tolimoj šalyj, už kalnų, girių ir upių ant pats marių kranto gyveno vienas senukas ir turėjo sūnų ir dukterį. Būdamas labai turtingas pinigų ir suskaityt negalėjo, jis savo sūnaus prie darbo nevertė, ir tas dykaudamas visai in pasileidėlį pavirto. Norėdamas tėvo turtus graičiau suvartot, jis pasiryžo senį užmuštie, nors jojo sesuo Alena priešinosi. Tėvo turtus paveldėjęs, jis ėmė lėbaut, gert vyną, o dar likimo už tėvo nužudymą persekiojamas, jis veik viską praleido ir ubagu tapo. Mėtavotis norėdamu, jiedu su seseria, geležiniais lankais apsijuosę, išėjo in kalnus, kurie vakarų šalyj gulėjo, ir ten, tolei žemę kasinėdami, žolelėmis maitindamiesi, naktį ir dieną dirbo, iki tie lankai sudilo. Tolyn iš tų kalnų aidamu, jiedu atėjo in tokį požemį ir čion rado puikius velnio rūmus: sienos buvo gražiausio murmulo, langai zerkoliniai, grindys žibančios, kaip ledas slidžios, kedės ir stalai varvėjo nog aukso ir sidabro. Rado ten ir vyno gertie. Puikiuose velnio namuose begyvenant, Alenėlė ėmė ir insimylėjo in tą velnią. Norėdamas dabar velnias jos brolį Petrą nužudytie, prikalba, kad ji, in ligą insimetus, siunstų jį in laumių sodą parnešt nog aukso obelies obuolį. Petras, atradęs laumių sodą su aukso obele, po kuriąj būdoje gulėjo levė su trimis levukais, iš užpakalio užėjęs, galu kardo, kurį velnio rūmuose buvo radęs, nukirto vieną obuolį. Obuolys krisdamas nupuolė ant būdos ir pabudino levę. Ji su didžiu riksmu šoko iš būdos, užžvelgus Petrą, metėsi ant jo. Ale, pamačius jo ginklą, susilaikė, sugrįžus paėmė nog žemės obuolį ir padavė jam, sakydama:
Tik tu nedaryk man nieko, aš tau duosiu savo vaiką jis tau bus labai reikalingas.
Gavęs levą, grįžta jis namon. Sesuo, obuolį suvalgius, neva biskį pasveiksta, bet po dienos kitos, velnio gundoma, vėl brolį siunčia in labai tolimus vakarus, in tokius kalnus, kad ten viena diena žemę suartų, užsėtų kviečius, juos nunokinęs nukirstų, iškultų, sumaltų grūdus ir iškepęs ragaišiaus bandutę parneštų jai valgyt, tai visai pasitaisysianti. Nuėjus in tuos kalnus, net jam plaukai aut galvos atsistojo, nes tų kalnų aukštis buvo ne savas, urvai be dugno, baisios pakriaušės... Atlikęs tačiau tą sunkų darbą, aina jis namon. Beainant atūžė baisi viesula, akmenis kaip didžiausias trobas in padanges nešdama, besidaužydama ir bestaugdama po kalnus, nugriovus pusę kalno ant Petro užvertė. Stebuklingiejie šunes, kuriuos jis drauge vadžiojosi, ir tasai levas iškasė jį iš po žemės, ir jis vėl savo seseriai sugrįždamas tą bandutę parnešė. Dabar užmušęs tą velnią, su kuriuomi jo sesuo gyveno, ir gerai pakorojęs aprišęs ją lenciūgu ir prie sienos prikalęs, pastatė du kubilu, idant ji vieną perlų priverktų, kitą prispjaudytų murmulo, iškeliavo tolyn ir, atkeliavęs pas tokį karalių, su pagelba tų šunų ir to levo išgelbėjo karaliaus dukterį nog smako.
FIKSUOTOJAS: Katilius
FIKSAVIMO METAI: 1883
IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Marijampolė, m., , Marijampolės sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika
FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Užrašė Senapilėje (Marijampolėje).
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas
P. 51-52. Nr. 30. J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 13. Levas lietuvių pasakose ir dainose : [studija]. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis.)
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
Spausdinti
Atgal