ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=555&FId=1272&back=home

PAVADINIMAS: 1981 redaguota versija

ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
1902 originalus Povilo Višinskio rankraštis

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
APIE ŠIAUČIŲ, KRIAUČIŲ IR DZIEGORMEISTRĄ

Kitą kartą buvo šaučius, kraučius ir dziegormeistras. Ir anie ejo į Prūsus ant uždarbio ir nešės kožnas iš anų sau praventą. Taip šaučius ir sako tiems savo tavorčiam:
– Ko mas turiam valgyti kožnas asablyvai – verčiau suvalgykiam vieno, potam antro, o ant galo trečiojo.
Taip ir padarė: pirma suvalgė praventą dziegormeistro, o potam, biškį keliavę, vėl valgo, o dziegormeistruon nebeduoda valgyti. Tasai ir sako:
– Duokiat ir mun valgyti.
O šaučius anam atsako:
– Juk mas tau sakėm, kad pirma suvalgysma tavo, o potam katras savo.
Dziegormeistras iš tos altaracijos ir nuejo į šalį nu savo tavorčių ir užejo mažą pelkikę, iš kurios pakilo antė. Palėkdama pasakė:
– Prieteliau, yra šeši kiaušiai. Tris tu suvalgyk, o tris mun palik – kurią dieną būsu tau prietelka.
Dziegormeistras tris suvalgė, o tris anai paliko. Ir vėl drauge su anais keliavo tolesniai. Anie vėl valgo, o tam neduoda. Tasai vėl nuejo į mišką ir rado medį tuščiavidurį ir tenai daug bičių. Ir bitės prašneko:
– Prieteli, pusę medaus išvalgyk, o pusę mums palik – mas tau būsma kurią dieną už prietelkas.
Tasai ir paklausė: pusę paliko, o pusę suvalgė. Potam eina anie tolesniai, ir vėl anie valgė. O dziegormeistras taip pat keliavo pamariais, ir pakilo iš pamario gulbis. Palėkdama ir prašneko:
– Yra keturi kiaušiai. Du suvalgyk, o du mun palik – aš tau kurią dieną būsu už prietelką.
Taip ir padarė: du suvalgė, o du paliko ir tolesniai keliavo. Potam vėl anie valgo, o dziegormeistruon neduoda. Taip ir sako šaučius:
– Duok vieną akį išdurti, tei duosma vieną kartą pavalgyti.
Dziegormeistras misli[ja] šiaip, misli[ja] taip – davė vieną akį išdurti ir gavo pavalgyti. Ir toliau keliavo, ir vėl sėdos valgyti. Dziegormeistras vėl prašo valgyti. Šaučius vėl sako:
– Duok antrą akį išdurti – vėl duosma vieną kartą pavalgyti, o potam aš tavi nuvesiu į tokią vietą, kur tu gausi piningų ir duonos ir ten gyvensi gerai.
Dziegormeistras ir paklausė – davė išdurti paskutinę aki. Potam aną pavalgydino ir nuvedė Į pūstynes ir pasvadino, ir paliko. Užejo naktis šalta, pakilo didelis ūžesys, tranksmas, kad dziegormeistro visi plaukai stati susistojo. Ir pradėjo dideliai verkti, matydamas prapultį. Rytą metą, saulei tekant, išgirdo balsą ant oro sakant:
– Kad tas žmogelis žinotų, pagreibytų rasą apei savi ir pabrauktų sau par akis – ir tujau praregėtų. O dar kad žinotų – yra alksnynelėj plati žolė, su kuria gali nukirsti smaką su dvyleka galvų.
Senelis taip padarė. Ėmęs rasos, parbraukė sau par akis – tujau praregėjo. O nuejęs į tą alksnynelį, ir atrado tą žolę. Paėmė, parskėlė medelį išilgu, įdėjo tą žolę ir paėmė su savim drauge, ir rasos indelį prisibraukė. Ir daugybę žmonių gydė, ale zaploto neėmė.
Ant galo nuejo į Prūsų stalyčią ir rado tame mieste iškabinėtas žėlaunas karūnas. Dziegormeistras klausia vienos žmonelės:
– Kas tai yra, kad tokia žėlava?
Ana atsako, kad kitą kartą karalius išejo žvejoti ant marės ir sugavo tokį vabalą, kurs karaliuon patiko, ir augino. O tas vabalas buvo smakas su dvyleka galvų, ir anam reikėjo duoti ant nedėlios po dvyleka žmonių praryti. Taip prisejo, kad savo visą karalystą supenėjo tam smakui, o dabar jau prisejo savo dukterį atiduoti ant prarijimo tam stnakuon, dėl to tokia žėlava.
O dziegormeistras anai sako, kad aš galiu aną nu to smerčio išgelbėti. Tujau ir danešė apei tą karaliuon. Pašaukia dziegormeistrą karalius ir sako:
– Jeigut tu muno dukterį išgelbesi nu smerčio, tei būsi muno žentu.
O dziegormeistras atsako:
– Tiktai duok greitą arklį, kad nulėkęs teberasčio ant krašto.
Davė arklį kuo greitesnį, sėdo ir nulėkė į tą vietą, kur buvo karalaitė. Prijojęs sako:
– Atsitrauk, šviesiausioji karalaite, aš stosiu ant tavo vietos – tu būsi išgelbėta.
Karalaitė su džiaugsmu pasitraukė į šalį, o ans stojos į anos vietą. Pasiėmė į rankas savo tą plačią žolę ir laukė smako atplaukant. Ne už ilgos valandos užkilo didelis šturmas, ant marės susidrumzdė vanduo, ir iškišo dvyleka kramių, su kurioms rijo žmonis. O dziegormeistras, nelaukdamas nėko, patraukė su savo žole smakuon ir nukirto visą dvyleka galvų. Ir paliko visi tie išgelbėti nu smerčio ir karalaitė.
Po nukirtimo smako sėdo su karalaite ant arklio ir jojo namo, o karalius anus pasitiko su muzika ir dideliu džiaugsmu anus priėmė. Žinoma, karalaitė, verkusi ilgą laiką, paprašė burnai vandens atsiprausti. Padavė vandenį anai praustis. Ana besiprausdama įmetė žiedą į prausynę, o liokajus nusiprausus išliejo tą vandenį į marę, bo marė buvo po pat langais, ir tą žiedą su tum vandeniu išliejo. Potam karalaitė pradeda gedauti to žiedo. O tenai dirbo tas šaučius ir kraučius, kur anam akis išbadė, ir pažino tą dziegormeistrą ir dideliai dyvijos. Potam pradėjo anie sakyti, šaučius su kraučiumi, karaliuon, kad mas aną pažįstam ir žinom, kad ans yra didelis abmančikas ir vagis. Taip karalius anam ir sako:
– Nors aš tavi prižadėjau priimti [į] žentus, ale jeigut tu nesuvoksi žiedo, tai aš tau nukirsu galvą.
Dziegormeistras, nebūdamas kaltas, išejo kur ten už kerčios ir pradėjo verkti. Atlėkė antė ir klausia:
– Ko tu, seneli, verki?
Jis atsako:
– Kur neverksu, kad karalius mun žada smertį daryti: prapuolė karalaitės žiedas, o mun liepia suvokti.
O antė anam atsako:
– Nebijok ir būk spakainas: žiedą išliejo liokajus su vandeniu į marę – ten ans yra. Rytą, saulei tekant, aš atplauksu po langais, ir tu nu munęs paimsi tą žiedą.
Antė ir nulėkė. Potam karalius klausia:
– Nu, kaip, ar suvoksi žiedą?
Tasai atsako:
– Suvoksu. Rytoj rytą bus.
Sulaukę ryto, veizi pro langą, kad antė plaukos po langais ir žiedą į snapą įsikandusi turi. Priejo dziegormeistras ir paėmė tą žiedą ir padavė karaliuon. Ta antė ir padarė gerą už trijų kiaušių palikimą.
Šaučius su kraučium apturėjo didelį negerumą, kad negalėjo dziegormeistro įkliudyti. Potam anie atminė, kad anas valgė medų. Taip anie ir vėl pradėjo karaliuon sakyti taip, kad ans galįs par naktį nudirbti vaško bažnyčią:
– Ans mums pasisakė.
Karalius tujau šaukia pas savi ir sako:
– Jeigut tu nenulipysi šią naktį iš vaško bažnyčią, tei aš tau nukirsu galvą.
Tas nėko neatsakė, bet, nuejęs, kur verkė dėl žiedo, vėl pradėjo verkti. Užkilo didelis šturmas ant oro, ir prašneko:
– Ko tu verki, seneli?
– Kur aš neverksu, kad mun karalius liepia par naktį nulipyti vaško bažnyčią, varpus, vargonus,– viską, kaip yra bažnyčioj, o aš to negaliu padaryti.
O anam atsako:
– Būk spakainas – rytą tas viskas stosias.
Akurat, taip ir stojos: bažnyčia puikiausia, varpai, vargonai,– vienu žodžiu, viskas buvo, kas yra reikalinga pri bažnyčios. Rytą atsikelia karalius – mato, kad stovi puikiausia bažnyčia. Nebeturi ko sakyti. Nu, toj bažnyčioj ir šliūbą paėmė su karalaite ir paliko karaliaus žentu tas dziegormeistras.
Šaučius su kraučium, negaudami viršaus, vėl pradėjo karaliuon meluoti taip, kad jisai būk galįs padaryti par naktį tokį vaiką kaip trejų metų ir kad įeis karalius rytą, tei tas vaikas atiduos „labas rytas”:
– Ans tai vis mums taip girias.
Karalius ir paklausė to melavimo. Pašaukė savo žentą ir sako anam taip:
– Nors tu esi muno žentu, ale aš tau užduosu vieną darbą.
Jeigut to tu nepadarysi, tei vis tiek, nors tu muno žentu, nukirsu tavo galvą. Tu šią naktį turi padirbti vaiką, kad būtų kaip trejų metų, kad aš rytoj rytą įeisiu pri jūsų, kad atiduotų „labas rytas".
Žentas neatsakydamas tylėjo ir misli[jo] savie, kad nėra tokių paukščių, žvėrių, vabalų nei žuvių, kad taip greitai galėtų padaryti vaisių ir tokį didelį, o mun liepia tą padaryti. Ans nuejo į tą pačią vietą, kur visados verkė, ir pradėjo verkti. Atlėkė gulbis ir klausia to senelio:
– Ko tu verki?
Ans anai apipasakojo visą karaliaus įsakymą. Gulbis sako:
– Nebijok, tas viskas stosias, tiktai rytą laikyk langą atdarą saulei tekant.
Taip ir paliko. Vakarą atsigulė dziegormeistras su savo pačia, poni anam ir sako nu širdies:
– Pradėk dirbti, o pakol padirbsi, tiek terasias.
Ans anai atsako, kad nedirbsu – kaip bus, taip. Valandą palaukusi, vėl sako, kad dirbk. Ans vėl sako:
– Kaip bus, taip, nedirbsu.
Ana sako:
– Nukirs tau galvą tėvas.
Ans atsako:
– Nukirs – nukirs, ką padarysi.
Ir miegt par naktį. Rytą, saulei tekant, atidarė langą – gulbis ir įmetė. Pati klausia:
– Kas tą vaiką įmetė?
Šis atsako, kad tai dievas.
Rytą metą [karalius] įeina, kur guli žentas, o tas vaikas iššoko ir prašneko:
– Labas rytas, šviesiausis senuteli! – ir vėl par langą iššoko.
Uošvis klausia žento:
– Dėl ko ans išlėkė par langą?
Žentas anam atsako:
– Greitai dirbtas buvo, greitai pražuvo.
Nu to karto ir gyvena visi vienoj vienybėj, o šaučių ir kraučių išginė po šimto vilkų.

FIKSAVIMO METAI: 1981

PASTABOS: Lietuvių rašytojų surinktos pasakos ir sakmės/Parengė B. Kerbelytė, red. K. Aleksynas. V., 1981. Nr. 101

Spausdinti

Atgal