ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=556&FId=1274&back=home
PAVADINIMAS: 1981 redaguota versija
ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
1902 originalus Povilo Višinskio rankraštis
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
APEI GELŽINĮ VILKĄ
Kitą kartą buvo gelžinis vilkas, ans pjovė žmonis ir išpjovė visą svietą. Eina par mišką ir randa dar vieną seną bobą.
O, sako, kame tu lig šio laiko buvai? Dabar tavi pjausu!
Ana sako:
Nepjauk tu munęs, aš tau parodysu du karalaičius.
Nu, einam, kame yra?
Nuejo į pamiškę, įsmeigė du mietukus, ir iškilo du karalaičiai. Vilkas ir sako:
Nu, aš dabar jumis pjausu.
Anie sako:
Nepjauk tu mūsų kur tu eisi, ten ir mas eisma.
Nu, gerai, eikiam.
Ejo, ejo, ir panižo vilko galva. Prašo, kad pautinėtų jam galvą. Kaip pradėjo utinėti, ir vilkas užmigo. Atlėkė šarka ir sako:
Sėskiat ant muno nugaros, aš jums išgelbėsu.
Anie susėdo, ir užlėkė šarka ant stogo. Atsibudo vilkas nebėra karalaičių. Pamatė, kad ant stogo. Paėmė akminą, ėmė duoti su nariais pradėjo kibirkštės lėkti, nusvilė šarkai sparnai, ir nukrito tie karalaičiai. Vilkas sako:
Nu, dabar tei pjausu!
O anie vėl prašo sako:
Nepjauk, nepjauk kur tu eisi, ten ir mas.
Vilkas sako:
Nu, veizėkiat, kad daugiau to nebūtų.
Ir ejo toliau, ir vėl vilkuon panižo, ir vėl liepia utinėti galvą. Pradėjo utinėti, ir vėl užmigo. Atlėkė nušašęs veršelis ir sako:
Klokiat kuskikę ant muno nugaros, ir prakask čia žemėj rasi druskos, šerių, vinikių ir įraišiok į tris kerčias druską, šerius, vinikes, o į ketvirtą kerčią žemės biškį, ir sėskiat ant muno nugaros aš jumis išgelbėsu nu smerčio.
Anie ir paklausė, sėdo ant nugaros to veršiuko, o tas veršiukas kad pradėjo lėkti, kad ausys čypti pradėjo. Pabudo vilkas veizi, kad nebėra jo draugų. Pradėjo vilkas gintis tą veršiuką. O veršiukas buvo nulėkęs tris mylias. Potam veršiukas liepia nulipti vienam žemė ir pridėti ausį pri žemės ir klausytis: jeigut žemė bilda, tei atlekia vilkas. Tas nulipęs žemė, pridėjo ausį pri žemės girdėti, kad bilda. Sako:
Bilda.
Liepė paberti šerių kerčią. Kaip pabėrė šerių, paliko trins mylios to miško, kad tas vilkas labai vargiai ejo par tą mišką, o veršiukuon lygus kelias. Veršiukas, nulėkęs vėl tris mylias, liepia nulipti žemė ir pridėti ausį pri žemės ir klausytis, ar bilda žemė. Pridėjo ausį pri žemės, sako:
Jau bilda!
Liepė paberti žemių kerčią. Pabėrė žemių kerčią pasidarė trins mylios tokie kalnai, grioviai, kad vilkuon buvo sunku eiti, o veršiukuon lygus kelias. Nubėgęs veršiukas tris mylias liepia nulipti ir vėl klausytis, ar bilda žemė. Šis pasiklausė sako, kad bilda. Liepė paberti vinikių kerčią. Pabėrė vinikių kerčią par tris mylias pasidarė tokios ražienos, kad vilkas koją įkiša negali greitai ištraukti, o veršiukuon lygus kelias.
Potam nulėkė veršiukas i puikiausį dvarą ir liepė paberti druskos kerčią. Pabėrė druskos kerčią atsirado didžiausia upė aplink visą tą dvarą. Taip veršiukas ir sako:
Dabar atlėks vilkas pri tos upės ir lauks išdžiūnant tos upės, kad ans galėtų pareiti par tą upę. O jūs kad plauste tą skepetelę, tei kėravokiat, neišplaukiat tą kerčią, kur buvo druska, o kad išplauste tą kerčią, tai tada išdžius ta upė, ir ans pareis ir jumis sudraskys.
Potam karalaitis sako:
Kumi dabar mas tau užsimokėsma už tokį gerą padarymą?
O veršiukas atsako:
Paimk kirvį ir parkirsk muni par pusę, o iš munęs bus du britvonai, katrie tau bus tavorčiai, ir kur tu eisi, ten ir anie eis su tavim.
Karalaitis atsako:
Tokį gerą mums darei, o dabar mas tamstą trotysma.
Nebijokiat nėko, kirskiat pusiau.
Tas paėmė kirvį ir parkirto veršiuką pusiau. Ir atsirado du britvonai šunys, kurie drauge vaikščiojo su tum karalaičiu. Ir anie ten gyveno ilgą laiką, kad jau užmiršo, kad neišplauti tos kerčios, katroj buvo druska. Paėmė užsimiršusi ta karalienė ir išplovė tą kerčią, kur buvo druska, ir išdžiūvo ta upė. Ir atejo tas vilkas.
A a, sako, dabar jau pjausu!
O karalaičio nebuvo numie, buvo išejęs su savo šunims ant paliavonės. Tai pana ir sako:
Nepjauk tu munęs, geriau muno vyrą, o mas su tavim gyvensma. Ale aš pirma apsimesu liga, dar aną pavarginsu, o tu lįsk po lovos ir gulėk.
Vilkas atsako:
Nu, gerai.
Pareina vyras iš paliavonės randa savo pačią besergant. Ans klausia:
Kas tau yra, kad guli?
Ana atsako, kad sergu. Taip jisai klausia:
Ko tavo širdis trokšta?
Ana sako:
Zuikio pieno.
Ans nuejo į mišką, pamatė zuikienę besižindant. Cieliavo[ja] šauti ana sako:
Stoi, nešauk! Ko tu nori?
Aš noru tavo pieno.
Davė pieno ir zuikiuką, ir parnešė to pieno. Potam klausia:
Ko dar tavo širdis trokšta?
Ana sako:
Lapės pieno.
Vienu žodžiu, ana prašė pieno visokių žvėrių, o ans vis parnešė pieno ir gavo po vaiką nu kožno žvėrio. Taip, jog susitaisė didelė šeimyna tų žvėrių. Ir anie visi labai sutiko tarp savęs. Ant galo ana užsimanė peklos suodžių, o ten kur netoli buvo pekla. Nuejo į peklą su savo visa šeimyna ir pradėjo ieškoti tų suodžių. Pajuto velniai ir uždarė visas duris ir visą jo tą šeimyną. Jisai, palikęs vienas, eina numo verkdamas. Parejo numo ir sako pačiai savo, kad uždarė muno visus žvėris ir britvonus. Tada vilkas išgirdęs išlindo iš po lovos, sako:
Nu, dabar tavi pjaus [u]!
Ans ir sako:
Pjausi pjausi, pazvalyk mun ant ščėslyvo smerčio sutrūbyti paskutinį kartą.
Vilkas ir pazvalijo. Ans nuejo ant kalnelio ir labai graudžiai užtrūbijo. Išgirdo levas, pekloj būdamas, trūbo balsą, išmušo peklos duris ir paleido visus žvėris. Ir subėgo visi pri savo gaspadoriaus ir pagrįžo numo. Ir parodė savo žvėriams tą vilką. Nors tas vilkas buvo ir gelžinis, ale tiek daug žvėrių tujau sudaužė tą vilką. To vilko vienas dantis įšoko į zuikio ausį. Priejo vilkas krapštyti į vilko ausį. Žodžiu sakant, kas priejo krapštyti, tam šoko į ausį. Ant galo lapė pasidirbo pri ausų tokias lentikes ir krapštė tigro ausis. Tas dantis kaip šoko, atsimušo į lentikę, o britvonas sugrobė ir nurijo tą nedorą dantį. Ir paliko ščėslyvi begyveną su savo žvėriais.
FIKSAVIMO METAI: 1981
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 170-173, Nr. 102
PASTABOS: Lietuvių rašytojų surinktos pasakos ir sakmės/Parengė B. Kerbelytė, red. K. Aleksynas. V., 1981. Nr. 102
Spausdinti
Atgal