Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=5797&FId=8588&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1993 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Viena žmona turėjo labai tinginę dukterį, kuri nenorėjo ką dirbt. Tai ji ją vedė ant kryžkelio ir ant to kryžkelio ją pylė. O atvažiavo viens pons, o tas buvo bajors*. O jis kla[u]sė, dėl ko ji tą mergą teip pila, o ji sakė:
– Ponuži, jau ji tokia darbininkė, jau ji mums gal ir samanas iš sienos išverpt.
Tai tas pons sakė:
– Tik tu ją duok mã, aš turiu namie verpimo gana.
Dabar ta žmona sako:
– Tik imkit, imkit, aš jau jos nenoriu.
Kai dabar tas pons ją namo parsivežė, tai jis tą pirmą vakarą jai prikimšo pilną bosą pakulų ir ją į vieną stubą įle[i]do. Dabar jai ba[i]mė buvo, ir ji savy mislyjo: „Nenoriu verpti ir nemoku“.
Tai ateina tą vakarą trys laumės, ir jos prie lango pribarškino, o ji jas greitai įle[i]do. O jos sakė:
– Kad tu mus į tavo svotbą pakviesi, tai mes tau padėsim šį vakarą verpt.
Tai ji greitai sakė:
– Jo, tik verpkit, aš jus pakviesiu.
Teip tą pirmą vakarą tos laumės išverpė tą visą bosą, ale ta tinginė merga vis miegojo, ir laumės vienos verpė.
Rytmety tas pons atėjo pažiūrėt: ta merga da miegojo, ale siena pilna verpalų buvo prikabyta. Kad dabar viens norėdavo eit į vidų, tai tas pons nele[i]sdavo, bet sakydavo:
– Ji daug dirbo ir tur išmiegot.
Antrą vakarą prikimšo tokį bosą linų, ir vėl buvo teip, kaip pirmą vakarą. Dabar tas pons, daugiau nieko verpt neturėdams, sakė jai:
– Aš tave vesiu, kad tu tokia darbininkė.
Ir teip nusidavė. Tą dieną prieš svotbą ji sakė tam ponui:
– Aš dar turiu eit savo tris tetas pasikviest.
Ir jis ją le[i]do, ir ji pakvietė tas tris laumes. O jos, į svotbą atėjusios, į užkakalį atsisėdo. Dabar tas pons atėjo jas pažiūrėt. O kai jis jas pamatė, tai jis į savo mergą sakė, kad jos tetos tokios negražios. O į vieną laumę sakė, kodėl ji tur tokią ilgą nosį. Ji sakė į tą poną:
– Ponuži, tai iš to didelio verpimo. Kad jau vis verpi, o galva teip kreta, dėl to ir nosis teip ilgai nutįsusi.
O jis antrąją kla[u]sė, dėl ko ji tur tokias ilgas lūpas, o ji įsakė:
– Ponuži, tai yr iš to didelio verpimo. Kad jau vis verpi ir vis šlapini, dėl to lūpos teip storos pastõ.
O trečiąją jis kla[u]sė, dėl ko ji tur tokią storą subinę, o ji sakė:
– Ponuži, tai yr iš to didelio verpimo. Kad jau vis verpi ir vis sėdi, dėl to tokią plačią subinę ga[u]ni.
Pons, tai išgirdęs, ba[i]mę turėjo. Jis mislyjo, rasi ir jo pati teip negraži bus. Ir greitai tą vindą į kakalį įmetė ir jį sudegino.

FIKSUOTOJAS: August Schleicher

FIKSAVIMO METAI: 1852

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Kuršiai, mstl., , Nemano r., Kaliningrado sr., Rusijos Federacija

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Kuršiai, Ragainės pavietas

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 34-35, Nr. 8
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 1. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1993. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 8
Lietuviškos pasakos yvairios. Surinko dr. J. Basanavičius. Chicago (III.): Turtu ir spauda "Lietuvos", 1903.

SKELBTA LEIDINYJE:, P. 125-126
Litauisches Lesebuch und Glossar von August Schleicher. Prag, 1857.

PASTABOS: J. Basanavičiaus pastaba: mitinės. Paaiškinimas: b a j o r s – orig. edelmons

Spausdinti

Atgal