ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=5805&FId=8596&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1993 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo du broliu. Viens, labai didelis bagočus, kupčus buvo mieste, o neturėjo nei vieno vaiko. Kits ale buvo vargdienys ant kiemų, tas turėjo tris vaikus, bet tas toks vargdienys buvo, kad neturėjo nei ką į burną įdėt.
Tai kartą šis bagočus pasimislyjo ant savo brolio, to vargdienio, ir, įsikinkęs šlajas (nes buvo žiemos čėse), įsidėjo visiems trims vaikams po eilę drebužių ir nuvažiavo pas savo brolį. Kai nuvažiavo, apsistojo šalia durų, tai išeina jo brolis su sudriskusia skranda, ir juodu pasisveikino gražiai ir įėjo į stubą. Šis bagočus sakė:
– Broliau, kur tavo pati yra?
– Ak broliau, jau jai gėda išeit iš užkakalio, juk netur ką apsirėdyt, jau visa pusnuogė.
– O kur vaika[i]čiai?
– Vaika[i]čiai, tie šiuilė.
Jiemdviem bekalbant, vaika[i]čiai ir parbėgo pietų iš šiuilės ir pasveikino dėdę meiliai. Dėdė pasigėrėjo tais vaika[i]čiais ir davė jiems tuojau tuos drebužius atnešt, kur jis jiems buvo namie siūdinęs. O kai buvo apsirėdę, tai jis juos galą pavėžino. Ir tropyjos per girią važiuot, kur dailių medžių matyt buvo. Bevažiuodami jie privažiavo storų uosių. Tai tų vaikų vyresnysis sako:
–Dėdė, tai čia būt šaunų stalų.
Dėdė sako:
– Na, mano vaiks, ar tu nori į dišeres* mokytis?
– O jo, – sako vaiks, – kad tik mano tėvs tiek įstengtų mane le[i]st į mokslą.
Dėdė ėmė žarnolę* ir užsirašė tai. Toliaus bevažiuodami privažiavo storų aužuolų, tai antrasis sako:
– Ale čia būt šaunų aužuolų račiams.
Dėdė sako:
– Na, mano vaiks, rasi nori į račus mokytis?
– O jo, – sako vaiks, – kad tik mano tėvs tiek įstengtų mane į mokslą le[i]st.
Dėdė išsitra[u]kė žarnolę ir užsirašė. Važiuoja da galą, privažiuoja gražių ir visokių medžių, ale šis trečiasis nieko nesako. Dėdė la[ų]kė, ar tas bent nieko nesakys. Tai privažiavo jie tokį tankumyną, tokį brūzgyną, kad ve[i]k nei uods snapą negal įkišt. Dabar jaunasis sako:
– Dėdė, čia būt gerai knipskį mušt.
Dėdė misly čen ir ten, ale jis tą žodį niekaip negal išmanyt. Jis tur tą mažąjį kla[u]st, kas tai būt, ant ko tai jis misly.
– Dėdė, – sako vaiks, – o razba[i]ninkarms čon gerai pasislėpt.
Dėdė sako:
– Na, rasi tu nori prie razba[i]ninkų pasiduot?
– O jo, kad tik kur galėčau prieit.
Dėdė, išsitra[u]kęs žarnolę, užsirašė ir tai. Potam grįžo atgal pas savo brolį. Nuo brolio atsisve[i]kinęs, keliavo vėl namo, o vaikus savo brolio visus tris ėmė drauge pas save į miestą ir leido juos į šiuilę. Potam jis vieną le[i]do į dišeres, antrą į račus mokytis. Ale netoli miesto buvo plynė, to plynio laikėsi razba[i]ninkai, čia jie turėjo savo kelnorę, o tas kupčus žinojosi su tais razba[i]ninkais. Kad kiti kupčiai iš miesto važiavo tavoros, tai jis šiems razba[i]ninkams žinią davė. Prie šių razba[i]ninkų jis tą trečiąją pridavė, čia jis turėjo į razbą[i]ninkus mokytis.
Kaip jau čėsą buvo buvęs, tai jis matė prie tų razba[i]ninkų didelę neteisybę, kad jie tuos žmones, nuo kurių jie išplėšdavo, užmušdavo, o jis sykį sakė:
– Broliai, tai nieks, ko jūs tuos žmones užmušat? Juk jie nekalti. Juk kad tavorą atimat, išplėšiat viską, ką jie tur, tai žmones tegul bėga.
–Na, tai padaryk teip, kad tu teip kytrus, – sako jam razba[i]ninkai.
– Na, tai būt mažas šposas, kad aš tai negalėčau padaryt.
Ir atvažiavo didelis vežims su tavoru. Tai šis sakė:
– Eik ir išplėšk sykį tą vežimą.
Tas vaikins sakė:
– Tiek aš išplėšiu, kiek aš galiu panešt. Ale eikit ir jūs drauge, kad visi ką ga[u]sim, aš žmogų neužmušiu.
Tai šis vaikins apsikabino penkias pistules o nuėjo į tankumyną šalia kelio ir la[u]kė to vežimo atvažiuojant. Kaip vežims atvažiavo, tuo jis tris pistules patra[u]kė. Tas važiuotojis mislyjo, čia kažin kiek razba[i]ninkų yra, ir, nušokęs nu vežimo, tuojau viržius nupjovė ir, vežimą palikęs, su arkliais pabėgo. Tai šie razba[i]ninkai su šiuo jaunuoju, iš tankumyno išėję, iš vežimo išėmė, kas jiems tik patiko, ir nusinešė į savo kelnorę. Tai šis mažiuks sako:
– Na, žiūrėkit, broliai, ar tai ne geriau, ne kad jūs žmogų užmušat už be reikalo?
Ale tie supyko ant jo, kad jau jis kytresnis yra kaip jie. O kad norėjo jį įdėt į gizelius, tai sakė jam tas vyresnysis tų razba[i]ninkų:
– Da turi mums savo gudrumą kitaip parodyt. Dabar bus turgus mieste, pavok tu mums ožką.
Šis mažiuks atsakė:
– Na, tai mã tik nieks, aš ją trissyk pavogsiu ir dusyk parduosiu.
Jis nuėjo į turgų, stojos šalia vartų o la[u]kė ožkų atsivedant. Jam bela[u]kiant, atsiveda viens senuks baltą ožką. Tą jis teip pašnekino:
– O kaip, tėvukai, ar tu turi ožką parduot?
– Jo, sūnau.
– Na, tai darysiva magaryčias. O ką nori už tą ožką?
– Tris dorelius.
Šis ilgai nederėjo ir sakė:
– Eime, tėvukai, į stubą, duosiu kvatierką brangvyno.
Jiemdviem begeriant, šis mažiuks išėjo, ėmė ožką tą ir ėjo šalia miesto į rugius o išmargino savo tą ožką ir atsivedė į miestą. O atsivesdams sutinka tą senuką, nuo kurio jis tą ožką buvo vogęs. Senuks kla[u]sė jį:
– Sūnau, ar turi tą ožką parduot?
– O jo, tėvukai.
– O ką nori už savo ožką?
– Dešimt a[u]ksinų.
– Tai, mano miels sūnau, aš ir turėjau baltą ožką parduot, o norėjau kitą pirkt. Buvau suderėjęs tris dorelius už savąją, bet mumdviem magaryčias begeriant, mano pirkiks prapuolė nuo manęs ir ožką man pavogė, nes pinigus da nebuvo užmokėjęs. O mano ožka visa[i] tokia buvo kaip tavo, tik ką mano buvo balta, o tavo marga. Na, o kaip, sūnau, ar jau neis be dešimt a[u]ksinų?
– Ne, kitaip ne. Labai šauna ožka, ir jauna da.
– Na, ką darysi, kad kitaip nėr, tai ką darysi.
Ir užmokėjo jam tuos pinigus.
– Ale magaryčų da eisim gert, – sako tas jaunasis.
Jiemdviem begeriant, šis išėjęs, pavogė tam seniui tą ožką ir, nusivedęs į rugius, išjuodino tą ožką povisam ir vėl vedėsi į turgų. Vėl sutiko jis tą senuką, nuo kurio jis buvo pavogęs tą ožką. Senuks sako:
– Ar tu turi tą ožką parduot?
– Jo, – atsakė, šis.
– Na, ką nori, mano sūnau, už ją?
Jis prašė vėl tuos pačus pinigus ir gavo savo dešimt a[u]ksinų vėl. Senuks, paėmęs savo ožką, ir vedėsi tiesiog namo, kad ne vėl pavogtų. Ale šis razba[i]ninkytis sekė jį iš tolo iki į jo namus. Senis, parsivedęs ožką namo, įle[i]do ją į staldą, o staldą paliko nerakytą. Tuojau įėjęs į stubą pasakojo savo pačiai, kad jis juodą ožką nusipirkęs, ir sakė:
– Tik duok dabar pirma ką valgyt, eisiu paskui į staldą pažiūrėt ožkos.
Jam pavalgius, eina juodu į staldą su žiburiu, kadangi jau tamsu buvo, ale ožkos jau neranda, nėsa tas vaikins buvo, jiems vakarienę bevalgant, ožką pavogęs. Dabar ta boba savo piktumą ant to senio išle[i]do ir pradėjo jį nuo viršaus kumščuot ir sakė:
– Perdien valkiojaisi, per dieną girtavai, pinigus pragėrei, ožką parsidavęs, ir parėjęs da mã pameluoji, kad ožką parsivedei...
Ką dabar šis žmogus padarys? Jis eina tos ožkos ieškot, bene ji bus kur išbėgusi. O tas vaikins turėjo tą ožką šalia savo kelnorės ir ožkos uodegą laužė, kad ji turėjo blia[u]t. Tas senis išgirdęs parpuolė ant žemės ir, ausis prie žemės pridėjęs, klausė, kur tai galėtų būt, ir atsikėlęs ėjo ant to balso. Ir tropyjos jam per didelę balą eit, ir jis turėjo brist. Jis įbrido teip toli, kol su drebužiais galėjo. Potam sugrįžęs atgalio, išsirėdė ir da sykį brido. Dabar tas vagis padavė tą ožką savo kamarotams ir, apie tą balą apibėgęs, tam seniui ir jo drebužius pavogė ir parsinešė namo, o ožką įvedė į kelnorę tų razba[i]ninkų. Tai senis, balsą ožkos daugiau negirdėdamas, sugrįžo ant tos vietos, kur buvo nusirėdęs, bet savo drebužių jau nerado ir turėjo vienmarškine pareit namo.
Dabar kamarotai to jaunojo susitarė ir sakė:
– Padarysim jį mums lygų, ir tegul jau jis vandruoja. Matom, kad jau jis kytresnis už mus.
Jis, juos atsisve[i]kinęs ir pasidėkavojęs už jų pamokslą, nuėjo pas savo dėdę. Tas jam įdėjo gerai pinigų ir visko, kas tik reik ant kelionės, ir pale[i]do į svietą.
Teip dabar jam beeinant, tropyjosi jam į vieną karčemą įeit, stiklą alaus* gert. Čon gyveno viena našlė su savo dukterim. Jis išgėręs pašaukė tą dukterį, kad imtų užmokestį už tą, ką pračėravęs. Kai ta duktė atėjo, jis išėmė iš delmono pilną sa[u]ją pinigų ir rausė tuos pinigus, kad rastų, kokio reik. Ta duktė, tai pamačiusi, kad tas vandrauninks teip daug pinigų tur, sugrįžo tuojau pas savo motyną ir sakė:
– Motyn, ką tas svetimasis žmogus pinigų tur, tai visa[i] baugu. Tu galėtum jį kla[u]st, bene jis pasiliktų pas mus per gaspadorių.
– Gerai būt, – sako motyna, – mums juk vieno reik.
Ir motyna įėjusi pradėjo jį iš tolo klausinėt, iš kur jis ėsąs, kur jis einąs ir kas jis per viens, ir kla[u]sė jį, ar jis ne ir lauko darbus išmanąs.
– O jo, – jis sakė, – aš viską, kas prie gyvatos reikia, išmanau.
– Bene galėtum pas mus pasilikt per gaspadorių, kad ne da tolỹ norėtum svietą pažiūrėt? Mã labai gaspadoriaus reikia, aš jau ilgą čėsą viena gyvenau, ir mano gyvata šlektỹ nuėjo.
Jiemdviem teip bekalbant, ir duktė atėjo, tai motyna sakė:
– Štai, jei tau patinka mano duktė, tai galėsim sutikt. Ant daug lobių aš nežiūriu, kad aš tik gerą gaspadorių gaučau. Eime į mano gaspadorystę, aš tau parodysiu.
Ir viską, ką ji tik turėjo, jam parodė. Ir neilgai truko, tai jie davė susivinčiavot, ir jis čon begyveno.
Dabar šie razba[i]ninkai patyrė, kad tas kytrolius tõ karčemõ gyvena, ir susitarė jų dvieje ir ėjo jį atlankyt. Atėję pas jį, pata[i]kė teip, kad jį nerastų namie, ir, įėję į stubą, kla[u]sė, kur pons yra. Jo pati atsakė:
– Pons ant lauko išėjo pas artojus, ale jis tuo pareis, kad jo reikala[u]jat. O kas gi judu per vieni? – kla[u]sė ji.
Šiuodu atsakė:
– Mudu esava pono broliai, viens dišerė, o viens račus.
– Tai palūkėkit valandėlę, jis tuojau pareis.
Šiuodu atsakė:
– Mudu neturim ilgiaus čėso la[u]ktie ir turiva daryt, kad toliau pareisim, – ir išėjo.
Jiemdviem išeinant, matė juodu, kad didelis meitėlis, kurs rytmety paskersts buvo, pašiūrė kabėjo. Kai ta gaspadinė, juodu išle[i]dusi, sugrįžo, tai ir juodu sugrįžę slapčiai paėmę tą meitėlį ir nešėsi į savo gyvenimą.
Pons, valandą pas artojus pribuvęs, pareina namo. Jo pati jam sako:
– Tavo du broliai buvo čia ir kla[u]sė tavęs.
Šis sako:
– Kodėl juodu nestabdei pasilikt?
Ji sako:
– Aš juodu gana stabdžau, ale juodu neliko ir sakė: „Mes turiva daryt, kad toliau pareisim“.
Tai pons tuojau numanė, kas tai per broliai. Jis nueina į pašiūrę meitėlio pažiūrėt, ale jau jo nebuvo. Įėjęs į stubą, kla[u]sė pačos, ar ji bene davė tą meitėlį įnešt į stubą. Ši atsakė:
– Ei Dieve susimilk, kurgi!..
Tai jis tuojau žinojo, kur tas meitėlis dingo, ir juos ėmė vyt, ir juos pasivijo girio. Ir tropyjo, kad viens buvo pasilikęs savo reikalą atlikt, o antrasis nešė šitą meitėlį toliau, tai jis tą priėjęs sakė:
– Dabar aš pasielsėjęs, duok mã nešt.
Bet girio tamsu ėsant, jis, atsitra[u]kęs tolyn, grįžo ant namų. Paskui ir šisai, kurs buvo pasilikęs, pasivijęs aną, jam sakė:
– Na, brolau, kur turi meitėlį, duok mã dabar nešt.
Šis atsakė:
– Juk tu pirmai jau nuo manęs atėmei.
– Ale ar paiks esi, juk aš tik dabar da tave pasivijau.
– Dabok, – sako šis, – tai tas kytrolius mumdviem atėmė.
Juodu tuo grįžo ir vijo jį, kad jam vėl atimtų, ir pasivijo jį netoli dvaro. Dabar juodu negalėjo kitaip daryt ir apsirėdė moteriškai: viens kaip gaspadinė, antras kaip slūginė ir ėjo jam per dvarą priešais. Priėjęs tas, kurs kaip gaspadinė buvo, sakė:
– O kaip, ar atėmei tiemdviem tą meitėlį?
Šis sakė:
– Girio pasivijęs atėmiau.
– Na, tai tik ir labai pailsęs esi, duok mumdviem, mudvi jį nešim į stubą, o tu žiūrėk, ar užrakyta, kad tie rakariai ne atėję mums iškadą padarytų.
Jis, padavęs jiemdviem meitėlį, ėjo viską peržiūrėt. Šiuodu su meitėliu ėjo vėl ant savo namų.
O jis atėjo į stubą, pačią klausė:
– Kur dėjai meitėlį?
Ji atsakė:
– Na, ar parnešei? Juk aš da jo visa[i] nemačau.
– Ale tik nepaikiok: atėjus ant dvaro mã atėmei, o dabar jo nematei...
– Ei, kurgi, – ši atsakė, – aš nei iš stubos nebuvau.
Tai šis tuo numanė, kad tai tie spicbukai padarė, ir tuo vėl juos ėmė vyt ir pasivijo girio, kai juodu ugnį buvo susikūrę ir rietą išsipjovę, kad juodu tą išsikeptų. Bet jiemdviem ugnelė pradėjo gest, ir jie turėjo eit malkų ieškotis. Kai juodu nuėjo malkų, tai šis, priėjęs prie supuvusio kelmo, pradėjo tą kelmą su kucium mušt ir pats šaukė:
– Aš daugiau nedarysiu, aš daugiau nedarysiu!..
Tai viens mislyjo – aną muša, o ans mislyjo – šį muša, ir abudu ėmė bėgt. Tai tas gaspadorius priėjęs prie meitėlio, paėmęs jį ir tą apkeptą rietą, parsinešė namo.
Bet anuodu susiėję ant jų tikro kelio. Viens sakė:
– Na, tavo nugara tik bus mėlyna.
Antras sakė:
– O tavo jau tik bus kai katilo dugnas juoda. Kaip jau tu šaukei, tai tikrai baugu buvo klausyt.
Jiemdviem besiginčyjant, po čėso išsirado, kad nei viens, nei kits negavo mušt, tik ans kytrolius juodu buvo prigavęs. Ale juodu tik mislyjo jį nuga[u]t ir vijo jį da sykį, bet negalėjo pavyt. Kai juodu pas dvarą nuėjo, jau buvo uždaryta ir užrakyta, tik tõ stubõ, kur meitėlis gulėjo, žiburys degė ir viena pusė langinyčos buvo atdaryta, ties kuria meitėlis gulėjo ir riets ant meitėlio. O arti lango už sienos stovėjo pons su šoble ir la[u]kė, kas toliau nusiduos. Ne per ilgai jam bestovint, viens, priėjęs prie lango, žiūr – meitėlis gul ant stalo ir riets gul ant viršaus. Ir sako antram:
– Broliau, žiūrėk, štai muma meitėlis...
Ans sako:
– Na, tai griebk nors tą rietą ištra[u]k, meitėlį tik negalėsiva.
Tas dabar rieto griebs. Jam ranką toli gana nukišus, sykiu jam viens pirštus ir nukirto.
– Kad tuo budeliai! – jis sušuko. – Tai riets da karštas.
– Eik tu, kvaily! Teip toli per vėją nešus, da bus karštas! Tra[u]kis šalin, aš griebsiu.
Kaip jis teip toli buvo įkišęs, kad jis rietą tvert norėjo, jam ir pirštus nukirto.
– Ale, broliau, juk mã pirštus nukirto!
Šis atsakė:
– Tai tau gerai, šiaip tu būtum juokęsis, kad aš pirštų netekau.
– O tas spicbuks, tas mudu prigavo. Dabar eiva namo, jau turiva gana.
Ir juodu pargrįžo ir potam šitam po visam davė pakajų.

FIKSUOTOJAS: Maroldas

FIKSAVIMO METAI: 1852

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Kuršiai, mstl., , Nemano r., Kaliningrado sr., Rusijos Federacija

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Kuršiai, Ragainės pavietas

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 35-43, Nr. 9
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 1. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1993. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 9
Lietuviškos pasakos yvairios. Surinko dr. J. Basanavičius. Chicago (III.): Turtu ir spauda "Lietuvos", 1903.

SKELBTA LEIDINYJE:, P. 126-132
Litauisches Lesebuch und Glossar von August Schleicher. Prag, 1857.

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

PASTABOS: J. Basanavičiaus pastaba: kytruolių pasakos. Razbaininkai. Paaiškinimai: dišeres – Bs. skl. dailydes ž a r n o l ę – Bs. išn. nuo prancūz. „ journal“ alaus – orig. pyvo

Spausdinti

Atgal