Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=5809&FId=8600&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1993 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Sykį buvo viens karalius, tas turėjo vieną tarną*, labai gerą vyrą. Karaliui kartą namie neėsant, jo duktė buvo darže, o tas tarnas ir tam darže sukinos. O tai karalaitei* nepatiko, kad jis čia vis aplink ėjo, ir ji davė jį nužudyt. Ale dabar jaijai ba[i]mė buvo, kad karalius pareis, ką jis sakys, kad ji davė jo tarną nužudyt. Ir ji pasikėlusi pabėgo iš namų. O gana toli bėgusi, ji pribėgo didelį daržą, į tą jį įėjusi atsigulė ir užmigo, nes buvo labai pailsusi.
Bet šalia to daržo buvo vieno karaliaus dvaras. Ir rytmety atėjo karalaitis* į tą daržą špacieruot ir rado aną karalaitę* ir ją pabudino ir kla[u]sė, iš kur jijė ir kur ji ein. O ji sakė, kad ji ir yr karaliaus duktė. Ir jam tai patiko, kad jis ją įsivedė į savo butą. Ale jis turėjo labai piktą motyną, tai jis tą mergą pasikavojo keturias nedėlias, kad ta senoji ją nematytų. O vieną nedėlią ta senoji boba labai gera buvo, tai jis jai sakė:
– Ale, mamie, ką aš per paukštį turiu!
Ir jis tą mergą jai parodė. O ta merga jai ir labai patiko. Ale kai tas karalaitis sakė, kad jis ją nor per pačią palaikyt, tai ta senoji jos visa[i] nekentė ir nenorėjo, kad jos sūnus ją vestų. O kad ji matė, kad jau nieko nemačy, turėjo tas karalaitis savo motynai kitą dvarą lauke pabudavot, nes ta boba nenorėjo su ta[i] marčia gyvęt. O sūnus tai ir padarė ir tą karalaitę vedė.
Potam tas karalaitis turėjo į karą* išjot, ir jis paliko savo pačiai raudoną pečvietę, o tai jo motynai juodą. Ne po ilgu tai atėjo sykį ta senoji atsilankyt pas savo marčią ir jai pavogė jos pečvietę. Ir dabar, kad karalienė savo vyrui gromatą rašydavo, tai ji netur su kuo sygeliuot. O kad ji rašydavo, tai turėdavo vis pustas su gromata eit pro tos senosios dvarą, o kai ateidavo pustas, tai ji tuos vyrus apgirdydavo ir karalienės gromatą ėmusi atplėšdavo ir sudegydavo ir kitą gromatą rašydavo ir su ta pavogtąja pečviete užspa[u]sdavo ir karaliui nusiųsdavo. Ir karalius vis mislydavo, kad tos gromatos jos pačos surašytos.
O sykį karalienė nurašė, kad ji susila[u]kusi du karalaičiu, ale kai tas pustas prie tos senosios buto priein, tai ji vėl tuos vyrus apgirdino ir rašė, kad ji tur du šunyču. O karalius atrašė, kad tur pasilikt, kol jis namo pareis, o kai vėl tas pustas prie tos senosios praein, tai ji vėl tą gromatą atima ir kitą rašo, kad ji su tiemdviem vaikais tuojau tur būt nužudyta. Ir ją išveda į vieną girią, o tie nor pirma jos vaikus žudyt, ale ji sako:
– Trimis smerčiais aš negaliu mirt. Pirma mane žudykit. – Ir meldė labai ją gyvą palikt. – Tas kraujas, – sakė ji, – testó ant jūsų ir ant jūsų vaikų vaikų.
O tarnai pabūgę ją nežudė. Ale buvo tiems tarnams įsakyta, kad tur parnešt visas šešias akis (karalienės ir tųdviejų vaikų) ir visus tris liežuvius. Ir tropyjosi, kad, jiems į girią beeinant, trys šunes atbėgo, tų šunų akis ir liežuvius* parnešė namo. O karalienė pasižadėjo daugiau į tą miestą nesugrįžt.
Ir kai jąją pale[i]do su savo kūdikiais, tai ji atsigulė po vienu medžu, ir atbėgo vilks ir vieną nuo jos vaikų atėmė. Bet viens būrs, to girio būdams, pamatė tą vilką vieną kūdikį nešantys ir pribėgęs jam tą vaiką atėmė. Ir vilks apsisukęs bėgo antrąjį atsinešt, ale tas būrs jam ir tą atėmė. O tas vaiks turėjo dar ir didelio žmogaus ranką ant vieno peties pririštą, o tai buvo karalienės ranka, nes tarnai tą jai buvo nukirtę. Tuodu vaiku tas būrs namo parsigabeno, ir, kai juodu didesni pastojo, sakė jis jiemdviem:
– Vaikai, aš neesu juma tikras tėvs. Kad norita, galita pasilikt, o kad ne, galita ir eit, kur judu norita.
Tai tuodu vaikai nuo to būro išėjo, o tas viens tą ranką vis ant peties nešiojo.
Ir potam tropyjos, kad juodu nuėjo į vieną miestą ir pas karaliaus butą ir karalius išėjo tų vaikų pažiūrėt. Ir kai jis tą ranką pažiūr, tai buvo ant vieno piršto žieds, o tą žiedą karalius pažino, kad tai buvo jo pačos žieds. Dabar jis tuodu vaiku kla[u]sė, kur juodu buvo, ir juodu sakė:
– Mudu buvom pas vieną būrą, ir tas būrs mumdviem sakė, kad mudu ne jo sūnūs ėsava ir kad noriva, tai galiva pas jį pasilikt, o kad ne, tai galiva ir eit.
Dabar tas karalius išpažino, kad tai jo vaikai, ir juodu pas save pasilaikė. Ir važiavo savo pačios ieškot. Ir jis įvažiavo į vieną miestą ir įėjo į karčemą, bet jo kučierius pasiliko lauke ir pamatė vieną žmoną su viena ranka, o ji ėjo pas šulinį vandens semt. Tai kučierius, tuojau pas karalių įbėgęs, jam tai pasakė. Karalius ir tuojau išėjęs tą žmoną susirado ir ją pažino, kad tai jo pati, ir ją namo parsivežė į savo dvarą. Dabar jis tur abu savo sūnu ir savo pačią. O tą savo motyną tuojau davė su jos butu ir su visu labu sudegyt.

FIKSUOTOJAS: August Schleicher

FIKSAVIMO METAI: 1852

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Kuršiai, mstl., , Nemano r., Kaliningrado sr., Rusijos Federacija

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Kuršiai, Ragainės pavietas

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 43-45, Nr. 10
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 1. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1993. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 10
Lietuviškos pasakos yvairios. Surinko dr. J. Basanavičius. Chicago (III.): Turtu ir spauda "Lietuvos", 1903.

SKELBTA LEIDINYJE:, P. 132-134
Litauisches Lesebuch und Glossar von August Schleicher. Prag, 1857.

PASTABOS: J. Basanavičiaus pastaba: mitinės-istorinės. Paaiškinimai: tarną – orig. bedynterį karalaitei – orig. freileinei karalaitis – orig. princas k ar ą – orig. krygę

Spausdinti

Atgal