ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=5829&FId=8620&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1993 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo karalius, tas turėjo tris sūnus, du buvo išmintingi, o viens buvo paiks.
Kartą davė karalius prisakymą, kad visi cigonai iš jo žemės tur išeit: kad jis po keturių nedėlių kelia[u]s, kad nei vieno nematys.
Potam pasidavė viešpats karalius ant kelionės ir atvažiavo į Lietuvą. Čion sutiko jis seną cigoną su karu atvažiuojant, o ant to karo jis turėjo mažumą žemės. Karalius sako:
– Na, cigone, ar tu da čia, ar tu nežinai, kad tu turi iš mano žemės išeit?
Cigons, ant savo karo ant tos žemės atsistojęs, sako:
– Aš stoviu ant savo žemės. Viešpatie karaliau, aš jums noriu didelę naujieną* apsakyt.
– Nuo ko teip, miels cigone?
– Miels karaliau, kad išeis metai ir viena diena, tai jūs apjaksit.
Viešpats karalius sako:
– Tai sėsk pas mane į vežimą.
Ir jie važiavo namo. O tas cigons gavo pas karalių valgyt ir gert, kol metai ir viena diena perėjo.
Metai perėjo, ir atėjo viena diena, o labai buvo sa[u]lėta. Kaip jau atėjo tas čėsas po pietų ant ziegoriaus keturių, sako karalius į savo tarnus:
– Ar jau apsiūksta?
– Ei kurgi, – atsako šie, – viešpatie karaliau, juk labai sa[u]lėta.
Ne po ilgu, kaip jau tas čėsas ant penkių ziegoriaus buvo, vėl karalius sako:
– Ar jau vakars?
– Ei kurgi, – sako šie, – da ziegorius tik penki.
Po mažos valandėlės karalius jau nieko negalėjo matyt. Tai atvadino tą cigoną.
– Na, cigone, – sakė karalius, – kad žinojai mane apjaksiant, tai tu ir turi žinot, kur tokias žoles gali ga[u]t, kad vėl matyt galėčau.
– Je, rods, miels karaliau, – sakė cigons, – aš žinau, ale aš jau per sens ten nukelia[u]t, nes reik per tris prakeiktas žemes kelia[u]t.
Karalius sakė:
– Aš turiu tris sūnus, tie tik galės nukelia[u]t.
– Beje, tie galėtų, – sakė cigons.
Teip tuodu vyresniejie pasidavė ant kelionės. Kai juodu dviejų dienų kelionę buvo keliavę, prikeliavo juodu labai gražų miestą, vardu Grožybė. O prie vartų šio miesto buvo rašyta: „Kas į miestą įeina o pasiliekt tris stundus, tam nieko nereik mokėt, ale kas pasiliekt ilgiaus, tas tur ant stundo dolerį mokėt“. Šiuodu, į tą miestą įėjuse, užmiršo tėvo.
Tėvs jau, anųdviejų nesula[u]kdams, sakė į trečiąjį:
– Kelia[u]k tu, mano miels sūnau, kaži kur anuodu dingo.
Teip šis pasidavė ant tos kelionės. Kaip jis atkeliavo prie to paties miesto, o rado teip rašyta, tai jis įėjęs apsidairė ir vėl sugrįžo. Jis dabar, įsisėdęs į savo laivą*, keliavo toliaus.
Kaip jis dienos kelionę, vėjui iš užpakalio gerai pučiant, buvo keliavęs, tai jis prieš vakarą pamatė salelę dunksant. Jis savo laivą apstabdė ir, įsistojęs į valtelę, prisiyrė prie krašto, nes norėjo žinoti, kas ant tos salos yra. Užėjęs rado pečuką stovint, o priėjęs prie durelių, žiūrėjo per skylutę į vidų ir pamatė viduj vilką beklūpant. Tai jis nusigando, ale jis tik pabarškino į duris ir greitai bėgo į savo valtelę. Bet vilks pakilęs jį vijo ir šaukė, kad pala[u]ktų. Karaliūnas*, savo valtelė sėdėdams, mislyjo: „Ar eit, ar ne?“ Bet tik pasimislyjo ir sugrįžo pas vilką. Vilks jam sakė:
– Ei žmogau, ką tu man padarei! Aš jau devyniasdešimt ir devynis metus klūpojau, bet dabar aš turiu vėl devyniasdešimt ir devynis metus klūpot. Kad tu nebūtai atėjęs, tai tik da vieną metą būčau privalęs klūpot, o tai būčau išvalnyts buvęs.
Karaliūnas jam ir papasakojo visą savo reikmenę, kad jis keliavęs į tą ir tą žemę akims žolių.
– Na, miels karaliūne, ką darysi. Bet dabar privažiuosi mano brolį, tai meška. Dabok, kad jis sušuks, kad tu iš to išgąsčio neparvirsi. Ale aš tav duosiu ženklelį: kad tu ištrūkt jau nemislysi, tai tu pamesk tą ženklelį, tai jis į tą nusižiūrės, ir tu jam pabėgsi.
Teip šis karaliūnas vėl toliaus keliavo. Vėjas gerai pūtė, o tai jis vėl prieš vakarą pamatė salelę dunksant. Jis apstabdė savo laivą ir su valtele prisiyrė prie krašto. Ant žemės užėjęs, jis vėl rado pečuką ir, pažiūrėjęs per skylute į vidų, pamatė mešką beklūpant. Dabar jis mislyjo: „Ar barškyt, ar ne?“ Ale jis tik mislyjo: „Bus, kas bus – pabarškysiu“. Jis pabarškino į duris ir tuo greitai bėgo į savo valtį. Ale meška pakilusi kai pradėjo rėkt, tai karaliūnas jau nemislyjo išbėgt ir pametė tą ženklelį, kurį nuo vilko buvo gavęs. Tai meška nusižiūrėjo į tą ženklelį, o tam tarpe karaliūnas į savo valtį įšoko. Meška šaukė:
– Karaliūne, eik šen sykį. Negerai, kad tu čia atkeliavai, aš jau dabar devyniasdešimt ir devynis metus klūpojau, o dabar aš vėl antra tiek turiu klūpot. Ale ką darysi, Dievs tav tepadedie. Bet dabar da tu mano brolį liūtą prikelia[u]si. Dabok, kad jis tave nesuplėšys, kad jis sušuks, kad tu jo balso išsigandęs neparvirsi. Aš tau duosiu ženklelį. Kad jau mislysi išbėgt negalįs, tai tu pamesk šį ženklelį, į tą jis nusižiūrės, ir tu jam pabėgsi.
Karaliūnas vėl toliaus keliavo. Perdien keliavęs, jis vėl prieš vakarą pamatė salelę dunksant. Tai, laivą apstabdęs, į valtelę įžengė ir prisiyrė prie krašto. Čon jis vėl ėjo apsidairyt ir pamatė vėl pečuką bestovint. Kai jis per skylutę žiūrėjo, štai pamatė jis liūtą beklūpant. Jis dabar mislyjo: „Ar barškyt, ar ne?“ Ale jis tik pabarškino. Kaip ale tas liūts sušuko, tai karaliūnas atsigręžęs bėgo, o liūts paskui. Tai karaliūnas atsiminė ant to ženklelio ir jį pametė. Liūts tik čupt tą ženklelį ir skaitė ir šaukė, kad karaliūnas sugrįžtų. Tai jis sugrįžo pas liūtą. Tas jam sakė:
– Na, karaliūne, negerai, kad tu čia atėjai, jau dabar aš būčau beve[i]k išvargęs. Dabar da kita tiek turiu vargt. Ale ką darysi, rasi bus viskas gerai. Tu važiuoji į tą žemę akims žolių. Ale aš tav papasakosiu, kaip tu jas ga[u]si. Kad tu privažiuosi prie to miesto, tai turi įeit tarp ziegoriaus vienuolika bei dvylika, nes tada viskas miegt, kas tik gyvastį tur. Taigi tu mina[u] dabok, kad tu nei per anksti, nei per vėlai neįeisi. O turi tam stunde įeit į tą ir į tą butą, tai tu rasi tas žoles ant lango ir paėmęs daryk,
kad tu sugrįši.
Teip pamokyts karaliūnas toliaus keliavo. Atkeliavęs prie to miesto, apsistojo, pažiūrėjo į savo ziegorių, tas buvo dešimt, tai jis pala[u]kė iki ziegoriaus vienuolika. Kaip ziegorius vienuolika mušė, įėjo jis į miestą ir įėjo į tą butą, kaip jam buvo sakyta. Įėjęs rado ant lango plėčką su akių žolėms, o kitą plėčką tikrai čysto vandens. Ale tą plėčką nebuvo galima ištuštyt, ji vis buvo pilna. O ant galo gulėjo duonos kepals. Potam jis įėjo į kitą stubą, ir štai čia jis rado karalaitę bemiegančią. Tai jis ir atsigulė pas ją, ale ji nepabudo. Jis, savo darbą atlikęs pas ją, atsikėlė ir po stalu įrašė, kad karaliūnas iš tos ir iš tos žemės pas ją tada ir tada gulėjo. Potam paėmęs tą duonos kepalą, plėčką su vandenim ir plėčką su toms žolėms, sugrįžo į savo valtį ir darė, kad jis greitai atgal grįžo.
Kaip ale tas smaks, to miesto vyresnysis, parlėkė ir rado čia svetimo būta, tai jis iš piktumo perplyšo, ir dabar viskas iš jo nagų ištrūko. Tos žemės, kurios pirma buvo prake[i]ktos, tas liūts, tas vilks, ta meška – visi pastojo valni, ir karaliūnas ne su laivu, bet su vežimu atgal keliavo. Jis todėl davė kelis vežimus pasidaryt ir važiavo namo, bet jis ir visą savo maistą drauge turėjo.
Kaip jis netoli nuo to miesto buvo, kurio karalius pirm to liūts buvo, tai tas karalius su savo žalnieriais ir su didele muzike jam ant garbės priešais ėjo. Prie stalo prisisėdę valgydami ir gerdami nuo šio ir to šnekėjo. Tas karaliūnas sakė:
– Pas mus toks būdas, kad mes ir kažin kokį valgį valgom, tai mes turim stambios duonos užsikąst.
Šis karalius sakė:
– Pas mus tokios duonos ale visa[i] nėr.
Karaliūnas sakė:
– Eikit į mano vežimą, atneškit kepalą ir drūtą vyrą pasteliuokit.
Tai šie visi vyresnieji juokės iš jo, kad vieną kepalą tik tur, o drūtą vyrą liepė pasteliuot. Dabar jis liepė riekt. Ale kaip į pusę įriekė, teip kepals vėl čiels pastojo. Karalius sako:
– Bene parduotumbei mã tą kepalą?
– Ne, – sako karaliūnas, – parduoti negaliu, ale užstatyt kaip ilgai.
Šis karalius apsiėmė užstatyt ir davė jam tris bačkas a[u]kso. Teip jis įsipakavęs iškeliavo nuo to karaliaus ir keliavo prie kito, kurs pirm to į mešką buvo paverstas. Kaip jis netoli nuo miesto buvo, tai tas karalius jį vėl su didele garbe priėmė su žalnieriais ir su didele muzike ir jį pakvietė ant pietų. Kaip jie pavalgę buvo, sakė karaliūnas:
– Pas mus toks paprotys, kad mes po valgio čysto vandens turim atsigert.
Karalius sako:
– Ale mes neturim tokio vandens.
Tai karaliūnas pasiuntė savo tarną, kad eitų tą plėčką atnešt ir didelę statinę. Šie ponai juokės iš jojo, kad jis tą mažą plėčką į tą didelę statinę nor išpilt. Ale kai pradėjo pilt iš tos plėčkos, tą statinę ir pripylė, o ta plėčką tik pilna pasiliko. Tai karalius sakė:
– Bene parduotumbei tą plėčką?
– Ne, – sako karaliūnas, – parduoti negaliu, ale pažyčyt už tris bačkas a[u]kso.
Teip jis, plėčką palikęs ir a[u]ksą įsikrovęs, keliavo toliaus. Tą trečiąją žemę, kurios karalius pirma į vilką paverstas buvo, tą jis visa[i] nesiekė ir tiesiog į tą miestą Grožybę keliavo, ir čia jis į puikią karčemą, į gaspadą pasidavė,
Teip po pietų jis mato, kad labai daug žmonių ta ūlyčia pro šalį eina. Jis kla[u]sė tą gaspadorių, kodėl čia tiek daug žmonių pro šalį eina, ar čia bus kas matyt?
– O jo, – šis atsakė, – čia bus du karti.
– Bene ir aš galėčau eit pažiūrėt?
– Na, kurgi ne.
Teip jis ir nuėjo ant tos vietos. Kaip jis tuodu kaltininku pamatė, jis tuo pažino, kad jo broliai. Jis pasimaldavo prie vyriausybės, bene galįs jis juodu išvalnyt.
– Ei jo, ale daug pinigų kaštuoja. – Kad viens duos keturias bačkas a[u]kso, tai šiuodu bus išvalnyti.
Tai karaliūnas tuo liepė keturias bačkas a[u]kso atnešt, o tuodu kaltininku jis ėmė namo į savo gaspadą, davė jiems valgyt ir gert pasteliuot, aprėdė juos gražiai ir davė išsipažyt, kad jis jųdviejų brolis.
Po to jie čia neilgai užtruko ir pasidavė ant kelionės. Kaip jie gerą buvo keliavę, tai šiuodu broliai mislyjo: „Kas bus, kad mes pas tėvą parkelia[u]sim? Šis paikasis tur žoles ir da mudu nuo galgių išvalnyjo, mudu tik didelę gėdą pas tėvą turėsiva“. Ir juodu susimislyjo: „Čia netoli ragana yra, eisiva mudu pas tą o pasiprašysiva tokių žolių, nuo kurių žmogus, jas ant akių užtepęs, tur apjakt, o įduosiva anam broliui, tai jis turės nematančias, o mudu imsiva tas matančias“. Teip juodu ir pasirūpino tokių žolių o keliavo tolyn. Bekeliojant šis brolis nuvargęs ir užmigo, o jam bemiegant, juodu ir apmainė tas žoles.
Kaip jie parkeliavo pas tėvą, tai tėvs kla[u]sė:
– O kaip, vaikai, ar parnešėt žolių?
– Jo, tėvai, mes turim.
– Na, tai sykį užtepkit!
Šiuodu ėmę užtepė savo žolių, tai karaliaus akys prasivėrė. Dabar karalius užsimerkė, lyg kad jis nematąs, ir sakė trečajam sūnui:
– Na, mano sūnau, užtepk sykį tavo žolių.
Kaip šis užtepė savo žolių, tai karalius visa[i] nematė. Tai karalius sakė:
– Na, užtepkita judu vėl savo žolių.
Kaip šiuodu užtepė, tai karalius vėl galėjo matyt. Karalius dabar teip perpyko ant šio sūnaus, kad jis jam tokias žoles pargabeno, ir liepė jį tuojau perša[u]t.
Kaip ale medinčus* jojo su juoju ir jįjį norėjo ša[u]t iš užpakalio, tai pūčka nedegė. Karaliūnas sakė:
– Ką tu čia norėjai daryt?
Medinčus sakė:
– Miels karaliūne, karalius liepė, kad aš tave nuša[u]čau, o širdį, kepenas bei plaučus namo pargabęčau.
– Na, kad teip yra, – karaliūnas sakė, – tai štai šuo yra, šunį nuša[u]k, išimk jo širdį, kepenas bei plaučus, parnešęs į kakalį įmesk, tai bus atlikta. Aš daugiaus į tėviškę nesugrįšiu, kad manęs ir sykį reikalaus po čėso, aš eisiu pas šitą malūnininką ir į malūnininkus mokysiuos.
Medinčus teipo padarė. Parnešęs tuos da[i]ktus karaliui parodė. Karalius sakė:
– Įmesk į kakalį, tegul degie.
Tam čėse susila[u]kė ana karalaitė tos žemės, iš kurios karaliūnas tas žoles pargabeno, sūnų. Kaip septyni metai praėjo ir vaiks pria[u]go, tropyjos, kad jis po stubą belakstydams ir po stalu palindo. Jis pažiūr aukšty – jam čia kažkas marguo.
– O mamute, – sako tas vaiks, – tik sykį žiūrėk, kas čia marguo.
Motyna priėjusi žiūr po stalu, ale ji tik negal išpažyt, kas čia parašyta. Tai ji tuojau pasivadino keturis vyrus užrištoms akimis, jeib jie jai tą raštą paskaitytų, o kaip jie buvo paskaitę, tai juos vėl su užrištoms akimis išvedė. Bet iš to rašto ta karalaitė suprato, kad tas karaliūnas iš tos žemės tąsyk pas ją buvęs ir tas žoles, tą duonos kepalą ir vandens plėčką ėmęs.
Potam ta karalaitė tuo pasitaisė ant kelionės su dideliu pulku zalnierių ir parako didelę daugybę ėmė drauge o atkeliavo pas šį karalių ir apsistojo bertainį mylios nuo karaliaus miesto. Tą kelį nuo jos iki miesto ji davė su raudonu šerloku išklot, o miestą ji davė paraku apipilt ir davė karaliui sakyt, kad į dvidešimt keturias adynas* karalius tą atsiųstų, kurs nuo jos tas žoles pargabeno, ale šiaip ji duoda tą miestą į padanges išnešt nuo to parako. Tai karalius tuojau siuntė vyria[u]siąjį sūnų, kad jis pas ją nujotų. Jam atjojus, šijė jį kla[u]sė:
– Ar tu parnešei žoles?
– Jo, – atsakė karaliūnas.
– O ką daugiaus?
– Nieko.
Tai karalaitė sakė:
– Jok tu namo ir sakyk tėvui, kad jis į dvidešimt keturias adynas tą atsiunstų*, kurs tas žoles parnešė.
Karaliūnas parjojęs tėvui tai pasakė. Karalius sakė į antrąjį:
– Na, mano sūnau, tu tik parnešei tas žoles?
– Jo, – sakė sūnus.
– Tai skubyk o jok tu pas ją.
Ir jis nujojo. Kai karalaitės vaiks pamatė šį atjojant, tai jis tuo motynai sakė:
– Tai ne mano tėvs, kur čia atjoja. Tas kelį čėdyja, tas ir tave čėdyjo. – O tai dėl to sakė, kad karaliūnas šalia kelio jojo.
Kai karaliūnas prijojo artyn, tai karalaitė kla[u]sė:
– Ar tu tas žoles parnešei?
– Jo, – sakė karaliūnas.
– O ką daugiau?
– Nieko.
Karalaitė sakė:
– Jok tu namo, o kad į dvidešimt keturias adynas nebus tas čia, kurs tas žoles parnešė, tai visas miestas į padanges išpleškės.
Karaliūnas, parjojęs namo, pasakė tai tėvui. Tai karalius neįmanė iš rūpesčų kur dėtis. Aną vaiką davė nuša[u]t – kur dabar gaus tą, kurs žoles parnešė? Ir vaikščojo po dvarą labai nusiminęs. Tai pamatė jį medinčus, kurį karalius siuntė jo sūnų nuša[u]t, ir kla[u]sė karalių, kodėl gi jis teip nusiminęs vaikščioja po dvarą.
– Je, miels medinčau, aš daviau savo sūnų tau nuša[u]t, o dabar aš turiu jį siunstie*, šiaip mes visi sudegyti būsim.
– Je, miels karaliau, rasi jis dar gyvs būtų. Jūs mã, rods, liepėt jį nuša[u]t, ale pūčka nedegė. Karaliūnas tai numanė, kad aš jį noriu nuša[u]t. Tai jis mane labai meldė, kad aš jį gyvą palikčau, ir aš jį palikau gyvą. Jis ėjo pas šį malūnininką mokytis, tai da jis ir čia bus.
Tai karalius tuojau davė sakyt, kad karaliūnas pas jį ateitų. Karaliūnas atsakė:
– Teip karaliui pas mane toli, kaip mã pas karalių. Kad karalius su keturiais juodžiais atvažiuos, tai aš važiuosiu drauge.
Karalius tuojaus davė pasikinkyt keturis juodžus ir nuvažiavo pas savo sūnų. Tai karaliūnas, įsisėdęs į vežimą, parvažiavo su savo tėvu namo. Potam karaliūnas davėsi vieną arklį aštriai padkavot, užsisėdo ant jo ir jojo vidurio keliu teip smarkiai, kad vis šėvuliai lėkė.
Kai tas vaiks pamatė tą atjojant, tai jis sakė:
– Na, mamutė, ten mano tėvas atjoja. Tas kelį nečėdyja, tas nei tave nečėdyjo.
Kai jis prijojo, kla[u]sė jį karalaitė:
– Ar parnešei žolių?
– Jo, – sakė karaliūnas.
– O ką daugiaus?
– Duonos kepalą, tą galėjai riekt iki į pusę, tai vėl čiels pastojo. Plėčką su vandeniu, galėjai pilt ir pilt, ji tik pilna vis buvo.
– Gerai, – sakė karalaitė, – tai eik šen pas mane į mano šėtrą.
Potam karaliūnas tuodu savo brolius davė su ja[u]čiais perplėšt, karaliui pavelyjo tą paraką susisemt, o juodu keliavo atgal į karalaitės žemę. Sugrįždami atsiėmė plėčką su vandenim ir tą duonos kepalą, ir, parkeliavę namo, juodu svotbą palaikė ir krūvõ gražiai gyveno iki smerties.

FIKSUOTOJAS: Maroldas

FIKSAVIMO METAI: 1852

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Kuršiai, mstl., , Nemano r., Kaliningrado sr., Rusijos Federacija

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Kuršiai, Ragainės pavietas

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 49-58, Nr. 13
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 1. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1993. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 13
Lietuviškos pasakos yvairios. Surinko dr. J. Basanavičius. Chicago (III.): Turtu ir spauda "Lietuvos", 1903.

SKELBTA LEIDINYJE:, P. 143-144
Litauisches Lesebuch und Glossar von August Schleicher. Prag, 1857.

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

PASTABOS: J. Basanavičiaus pastaba: mitinės-istorinės. Paaiškinimai: naujieną – orig. skl., Bs. skl. naujyną laivą – orig. šėpį karaliūnas – orig. princas karalaitę – orig. princesę medinčus – orig. jėgėrė keturias adynas – orig. keturis stundus atsiunstų – orig. šepuotų s i u n s t i e – orig. šepuotie

Spausdinti

Atgal