Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=5844&FId=8635&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1993 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Devyni broliai turėjo tik vieną seserį, o jie visi pastojo zalnieriai.
Vyriausias, prie zalnierių išeidams, nupirko savo seseriai a[u]kso žiedą. Ale sesuo da tąsyk buvo maža ir nuo to žiedo nieko nežinojo. Bet kai ji didelė pastojo, tai ji rado skrynio tą žiedą ir kla[u]sė savo motynos:
– Kas nupirko tą žiedą ir jį čia įdėjo?
Tai motyna jai pasakė:
– Tu turėjai devynis brolius, ir vyriausias tav tą žiedą nupirko.
Paskui ji prašė savo motyną, kad ją le[i]stų atsilankyt pas savo brolius. Tai jos motyna ją ir le[i]do ir pakinkė jai tokį mažą vežima[i]tį ir arkluką mažą, o tai ji važiavo.
Bevažiuodama ant kelio ji sutiko zuikutį. O tas zuikutis prašė:
– Onutė seselė, pavėžyk mane.
Tai ji jį įle[i]do ir sakė:
– Tūpkis į vežimo galą.
Kai juodu dabar važiavo, tai privažiavo jūres. Tose jūrėse ma[u]dėsi laumės prie krašto. Onutė ale buvo labai puikiai pasirėdžusi, o ir tą a[u]kso žiedą turėjo. Kai dabar laumės ją matė važiuojant su tuo zuikuču, tai šaukė ją:
– Eik šę, Onutė, pas mus pasipūškyt, pasima[u]dyt. Pas mus pieno upė teka ir raudono vyno iš kraštelio.
Ale tas zuikutis draudė ją ir sakė:
– Onutė seselė, neeik pas jas: upė kraujais teka ir iš kraštelio ašarėlės.
Tai ta laumė perpykusi iššoko iš vandens ir išplėšė tam zuikučiui abi kojas paskutines.
Paskui vėl važiavo galą, tai vėl kita laumė ją teipojau šaukė:
– Onutė seselė, eik šę pas mus pasipūškyt, pasima[u]dyt: pas mus pieno upė teka ir raudono vyno iš kraštelio.
Tas zuikutis vėl ją draudė sakydams, kaip pirmą kartą, Tai vėl ir ta laumė iššoko iš vandens ir tą zuikutį sudraskė ir išmetė iš vežimėlio.
Dabar ta merga vėl važiavo viena pagal tą vandenį ilgą galą. Tai ją kita laumė vėl šaukė, ir ji nuėjo pas ją ma[u]dytis. O ji nusivilko visus savo drebužius, tik tą a[u]kso žiedą palaikė ant piršto. Paskui ta laumė sakė jai:
– Onutė seselė, aš tave paversiu į utėlę o save į blusą, o katra pirma iš vandens išrėplosiva, tai ta su gražiaisiais drebužiais apsirėdys, o katra paskui išeis, ta su skreplių skranda apsivilks.
Ta laumė pirma iššoko ir apsirėdė tais gražiaisiais drebužiais, o Onutė paskui išvėžliojo ir turėjo ta skreplių skranda apsivilkt, ale a[u]kso žiedą turėjo ant savo rankos, o laumė tą nepamatė.
Bet ta laumė dabar drauge važiavo, ir, jiemdviem ilgą galą važiavus, Onutė labai graudžiai verkė. Ta laumė kla[u]sė ją:
– Kur tu važiuoji?
Ji sakė:
– Aš važiuoju pas savo brolius atsilankyt.
Paskui jiedvi privažiavo tokį dvarą didelį didelį, ir ta laumė įėjo į tą dvarą ir kla[u]sė:
– Ar yr čia devyni langai, ar yr čia devyni stalai, ar yr čia devyni puodai, ar yr čia devyni bliūdai bei devyni ša[u]kštai? – Ir galia[u]siai kla[u]sė: – Ar yr čia devyni broliai?
Tai šinkarka atsiliepė:
– Čia neyra devyni langai, nei devyni stalai, nei devyni puodai, nei devyni bliūdai, nei devyni ša[u]kštai ir nei devyni broliai.
Tai jiedvi vėl nuvažiavo į kitą dvarą, ir ta laumė vėl įėjo į vidų ir teip jau kla[u]sė kaip ir pirmąsyk. O čonai buvo devyni broliai, ir vyria[u]sias brolis po langu stovėjo ir išgirdo ją teip šnekant. Tai jis tuojau ėjo kitus brolius pavadyt ir sakė:
– Tai bus tikrai mūsų sesuo.
Paskui ją tuo garbingai priėmė, pasisodino už stalo ir ją labai pamylėjo. Paskui vyria[u]sias brolis kla[u]sė:
– Kas tai, kur vežimėlyj tavo sėd?
Tai laumė:
– Aš pajūrėmis kai važiavau, tai laumė viena įsisėdo, ir aš ją pavėžinau.
Broliai sakė:
– Tegul ji eina žirgų ganyt į lauką.
Ir ji turėjo eit ganyt.
Kai ji ganė arklius, tai vyria[u]siojo brolio arklys neėdė, atsistojo, ir gana, neėda. Paskui ji dainavo tokią dainą:

– Ei žirgeli juodbėrėli,
Ko neėdi žalią žolę,
Ko negeri srovę upė*?

Tai tas arklys prašneko ir sakė:

– Ką aš ėsiu žalią žolę,
Ką aš gersiu srovę upė?
Ana laumė raganėlė
Su broleliais vyno gerie,
O tu, brolių sesužėlė,
Turi žirgelius ganyt.

VyriaĮu]sias brolis lauke buvo, tai jis girdėjo tą dainą dainuojant. Tai jis nuėjo ant lauko ir sakė:
– Laume ragana, eik šę mano galvą pautinėt.
Ji graudžiai labai verkė ir nuėjo. Galvą beutinėjant, pamatė brolis tą žiedą ant jos rankos ir kla[u]sė ją:
– Kur tu gavai tą žiedą?
Tai ji jam sakė:
– Aš turėjau devynis brolius, o kaip aš da maža buvau, tai vyria[u]siasis brolis mã nupirko tą žiedą. Užaugusi aš išsiilgau savo brolius atlankyt, o mã bevažiuojant pagal jūres, laumės mane vadino ma[u]dytis, ir aš nuėjau. Tai viena laumė mane pavertė į utėlę, o save į blusą ir sakė: „Katra pirma iš vandens išeis, ta su gražiaisiais drebužiais apsirėdys“. Laumė pirma iššoko ir apsirėdė. Dabar mano broliai ją myl, o aš turiu jų žirgus ganyt.
Tai tas brolis tuojau šalia jos iš gailesčo apgaišo ir atsigavęs vedėsi ją namo. Ji turėjo gražiai nusimazgot, ir jis jai nupirko naują vystę* ir ją gražiai aprėdė.
Potam vyria[u]sias brolis sakė savo kitiems broliams, kad laumė prigavo jų seserį. Tai jie sakė:
– Kokią mūką mes dabar tai laumei uždėsim?
Tai jie ėmė arklį, aptepė jį su smala, pastatė jį šalia durų ir sakė:
– Laumė ragana, eik lauka iš stubos.
Ta laumė sakė:
– Ei pon, aš negaliu išeit, arklys sto už durų.
Jie sakė:
– Mušk su ranka arklį, tai eis šalin.
Ji mušė, tai ranka ir prilipo prie smalos. Jie sakė:
– Spirk su koja.
Ji spyrė su koja, ir koja prilipo. Sakė vėl:
– Mušk su kita ranka.
Ji mušė, ir kita ranka prilipo. Vėl sakė:
– Spirk su kita koja, tai viskas atšoks.
Tai ji spyrė, ale ir kita koja prilipo.
– Mušk su kakta, tai atšoks viskas.
Jai tai darant, ir kakta prilipo. Ant galo ir su pilvu turėjo stumt, tai prilipo ir pilvas. O dabar buvo visa prilipusi, tai broliai ėmė gerą rykštę, paplakė tą arklį ir sakė:

– Bėk, žirgeli
Juodberėli,
Per pūsčias,
Per daubas,
Parbėgdams jūrėse nusipla[u]k.

FIKSUOTOJAS: Maroldas

FIKSAVIMO METAI: 1852

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Kuršiai, mstl., , Nemano r., Kaliningrado sr., Rusijos Federacija

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Kuršiai, Ragainės pavietas

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 58-61, Nr. 14
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 1. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1993. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 14
Lietuviškos pasakos yvairios. Surinko dr. J. Basanavičius. Chicago (III.): Turtu ir spauda "Lietuvos", 1903.

SKELBTA LEIDINYJE:, P. 144-147
Litauisches Lesebuch und Glossar von August Schleicher. Prag, 1857.

PASTABOS: J. Basanavičiaus pastaba: istorinės. Onytė ir devyni broliai. Paaiškinimai: upė – orig. skl., Bs. skl. upėje vyste – orig. kleidą

Spausdinti

Atgal