Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=5865&FId=8656&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1993 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Kaip aš dar mažas buvau, tai mano tėvs per račų buvo vienam dvare Maskolijo. O kaip jau grečnas vaikins buvau ir nenorėjau motynos klausyti, tai sykį tėvs su špykiu mane baisiai smagiai nupoškino ir potam dar mažne pusdienę prie lovos kojos pririšo. Ale kaip mane paleido, tai aš pabėgau ir valkiojausi apie pusantrą metą aplinkui, potam vėl parėjau į tą dvarą, ale tėvs jau buvo ištraukęs. Tai aš, aplinkui tykinėdams, klausinėjau vieną ir kitą, kur mano tėvs nutraukęs. O kaip jau buvau išklausinėjęs, tai norėjau bežlejuojant daboti, kad kur nakvynę gaučau.
Teip man besidairant ir mislyjant, kur aš šiąnakt būsiu, atėjo du vyru, tuodu buvo vagys. Juodu man už rankos nutvėrusiu drūtai laikė ir klausė, ar aš šim dvare viską gerai pažįstąs. Aš, pilns baimės būdams, sakiau:
– Aš labai gerai čia vislab žinau.
Tai jiemdviem patiko, ir juodu man sakė, kad dabar eisim vogti ant špykėrės. Juodu ėmė ilgą kripę ir pristatė tą prie špykėrės vieno lango labai aukštai, o dabar aš turėjau užlipt, langą išmušt ir užėjęs visokių daiktų numest. Pirmiausiai radau sopagų. Vieną porą pagriebęs, švilpt pro langą žemyn.
– Tai viens pors, – sušukau.
– Vaike, – suriko viens, – tylėk!
Aš, kitą porą mesdams:
– Tai kits pors, – šaukiau.
Jie dabar skaudžiai supyko. Ale aš tyčoms tai dariau, bemislydams, kad tik kas pajustų. Paskui radau boselį su riešutais pripiltą. Tą ėmęs ant to aukšto paverčau, tai tie riešutai tik pabukršt išsibėrė, o tai teip dideliai pabildėjo, kad žiuponė tuojaus su žiburiu atėjo, bet aš išgirdęs greitai į pakulas pasislėpiau. Žiuponė su žiburiu apsišvaistė ir kaip nieko nepajuto, kaip tik riešutus parverstus, tai ji pamislyjo, kad katė tai bus padariusi, ir vėl nuėjo žemyn. Bet anuodu vyrai potam patys užlipo, o jiemdviem manęs ir kitų daiktų beieškant, aš, greitai iš pakulų pašokęs, tyloms pro langą žemyn nulipau o įsilindau į avilį, kuriam bičų nebuvo, ale šiaip čia buvo daug avilių su bitims. O kaip juodu dabar ant to aukšto ir nieko nerado, tai spjaudydamu nulipo ir atėjo teip jau į sodą, tarp savęs šnekėdamu:
– Tikt negaliva povisam tušču namon eit. Imsiva nors vieną avilį, šiaip muma pačos mudu išmuš iš namų.
Dabar juodu ėmė avilius kilnot, jeib sunkiausį tropytų. Teip bekilnodamu atėjo iki manęs ir rado tą avilį šauniai besveriantį. Tai viens sakė:
– Vaike, tas gers, tą imsiva.
Ir, tuojau nu pastolų nuėmusiu, marš su aviliu bei su manim. Jau dabar aš tokio baimė buvau, kad man nei smilgą į subinę nebūtumbei galėjęs įkišti. Ką aš darysiu? Aš atsiminiau, kad geleža[i]tę nu briedkriaunio delmone turėjau. Tą aš išsiėmęs, pradėjau per avilio vieną šalį, kuri geriausiai supuvusi buvo, škvirbyt ir beveik tokią skylę perskvirbinau, kad ranką galėjau iškišt. Kaip dabar juodu ant pečų avilį užsidėjusiu nešė, tai aš, ranką iškišęs, tikt tyst vienam į plaukus. Tas mislyjo, kad jo kamarots jį įpešė, ir sakė:
– Ale, vaike, nesianuok, darykiva tikt, kad veik pareisiva.
Aš vėl tyst tam pačiam. Tas suriko:
– Ar tu pasiutęs esi, ar kas tau kenkia, teip sunkiai reik nešt, o dar jis imsis niekus provyt o į plaukus pešt!
Antrasis atsiliepė:
– Ar tu sapnuoji? Aš nei mislyt nemislyju tave įpešt.
Jiemdviem teip besibarant, tikt aš vėl tyst, o tikrai šauniai, kaip juodu iš upelio prieš kalną aukštyn lipo. Tai tas, kurį aš įpešiau, tik patekšt avilį nu pečų, čupt anam į plaukus, ir juodu ėmė peštis ir tiek dulkinos, tiek dulkinos, kol tikt gana gavo. Bet kaip avilį pametė, tas pakalniui su manim iki į krūmus nusirito, o prieš krūmą kaip atsidaužė, tai visas suiro. Ale aš sveiks pasilikau ir, į tą patį krūmą įsilindęs, tykojau, kaip ilgai tuodu vagys pešis. Bet juodu besipešdamu kaip pailso, vėl sutiko ir ėjo tą avilį ieškot. Rods, juodu išgrabinėjo visą pakalnę, ale nei avilio, nei medaus nerado ir, teip nemenkai besipūstydami, kaip jau aušt pradėjo, turėjo namon eiti. O aš, iš to krūmo tada atstojęs, palikau Maskoliją ir dvarą ir tėvą ir visą labą ir atėjau į šį kiemą Prūsijos, kur dar ir dabar tebesu.

FIKSUOTOJAS: K. Kūmutaitis

FIKSAVIMO AMŽIUS: 19

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Kuršiai, mstl., , Nemano r., Kaliningrado sr., Rusijos Federacija

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Kuršiai, Ragainės pavietas

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 19
Lietuviškos pasakos yvairios. Surinko dr. J. Basanavičius. Chicago (III.): Turtu ir spauda "Lietuvos", 1903.

SKELBTA LEIDINYJE:, P. 158-160
Litauisches Lesebuch und Glossar von August Schleicher. Prag, 1857.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 73-75, Nr. 19
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 1. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1993. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

PASTABOS: J. Basanavičiaus pastaba: melagių pasakos.

Spausdinti

Atgal