Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=5976&FId=8776&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1993 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buva karalius, turėdams labai gražią pačią, kokias an svieta nėr buvus ir nebus. O ta jam pamiri. Gana ieškoja po visas žemes, ale sau antrosias pačios nerada. O jam a[u]ga duktė, tokia jau graži ir daili, kai motyna. Tos jis užsigeidi vest. Duktė, tai girdėdama, persiganda ir nežinoja, kai tėvą atsikrapštyt. Pakla[u]si sava senąją žindinyčią, ką čia reiktų daryt. Ta mokina tokį dalyką užduot, kurį niekam negalima išpildyt. Jiedvi susikalbėjusias sutari prašyt pamuštinę iš visokių ka[i]lių visokių gyvuolių, kurie tik an žemės randami; jei tik vieną vienintelį teužmirštų, tai turįs jai būt pakajus. Karalius, trokšdams dukters, ir sumedžioja, sukačioja tokius ka[i]linius. Gana zuja aniedvi, ar nebūtų koks gyvs da[i]kts da užmiršts, – nieka netrada. O karaliaus dukteriai nyksterėja tik pabėgt, tai bus gerai. Sava pamuštinę išvirkščią apsisiautus, išbėga nakties čėse ir nuėja klydinėdama į tolimą miestą ir tę karaliaus dvare per mergą parsisamdi. Sunkaus darba nepratus, pradėja jau pagrįst, o tarpais, išėjus į girią, sava vargą skųsdava medžiams, paukščiams, vandenims be[i] kalnams, vis graudžiai verkdama.
Ir štai pasirodi jai moteriški, pažadanti pagelbėt. Sakanti:
– Jei tu nori, kai papratus, pasiliustavot, tai ateik pas šį išpuvusį medį ir, į jį įlindus, velykis, kokia parėda tik pamislyji, tai bus čia. O išsprūst norėdama, tik sakyk: „Pryšaky šviesu, užpakalyje tamsu“. Ale niekados vėliau nelikis, kai a[u]kščia[u] ik vidurnakts, grįžk geriau anksčiau.
Kartą karaliaus bute didią čėsnį turint, ji, sava vyresniosias pasiprašius, nubėga pas kia[u]rąjį medį, velyjos drabužius, kai sidabras tviskančius, ir tuojau tei buva rėdyta. Išėjus atrada puikia[u]sią karietą, įsisėda ir ve[i]k buva, kur velyjos. Jai įžengiant, visi pažvilgėja, koks jos didis gražums, o princas, bos pamatęs, prieš atsiskubydams, tuojau ją sveikina ir nė su viena nekalbėja, kai tik su ja. Tuodu kits kitu tą patį vakarą pasimėga. Ale triump pirm vidurnakts ji tyloms pavažiava, nieks nežinoja, kur dingus.
Karaliaus sūnus jos vis išsiilgdams la[u]ki. Jis meldi tėvą, kai tik įmanydams, kad vėl apsakytų čėsnį. Tam įvelyjus, la[u]ki nepažįstamas viešnės, kol sula[u]ki. O ta tą vakarą buva pasirėdžius rūbais, kai sa[u]li tviskančiais. Gana maldi princas, kad ilgiau da paliktų viešėti, ale ji nelikos vėliau, kai ik trijų bertainių dvylika, ir vėl grįža, nės tada buva žadėjus prė sava darbą būt. Princas išbėgęs paliepi jos vežimą sulaikyt arba nors pasekt ir dabot, iš kur ėsanti. Ji tik pasaki:
– Pryšaky šviesu, užpakalyje tamsu! – ir nieks nesumati, kur dinga.
Vėl kvieti trečią kartą karalius sava svečius, vėl princas jos la[u]ki drebėdams, bo ji ir vėl ateisianti. O tą vakarą velyjos ji rūbus, an kurių lyg žvaigždes išbarstytas. Vėl princas tik su ja viena kalbėja, prė jos prisėdęs lyg pririšts. Ir jai patika sėdėt ir kalbėtis, čėsas prabėga netėmyjant, ir susyk išgirda ziegorių dvylika bemalduojant. Išpuoli iš paločiaus pultinai, šoka į vežimą ir pavažiava, sakydama:
– Pryšaky šviesu, o užpakalyje tamsu.
O strokais pamirša žvaigždžių rūbus išsivilkt, bet sava kasdieninius viršuj užsimetus, namo parbėga.
Tą vakarą princas, sava viešnes pasigesdams, blogai apsirga, būk mirsiąs. Reikėja jį kavot, o jis kita kavotoja nenorėja, kai tik vien moteriškų. Ir šita paskirta buva jį kavot, o jai atėjus, jis povisa[i] nusiramdi. Jam kalba tei rodės pažįstama, jis nežinoja dėl ko. Kitą po to jau neprisile[i]da, ji vis turėja apie jį būt dieną be[i] naktį, tai jo širdelei buva ramiaus. O jai ir didiai malonu kavot, nežinant dėl ko. Miegot negalėdams, karaliaus sūnus užsimani raštus skaityt dėl čėsa prale[i]dima ir pasiunti šitą mergą, kad pasilipus no lentynas priduotų nežinau kokias knygas. Jai belipant, tvykst žvaigždėtasis aprėds princo akims pasirodi, iš po apačios prasikišęs. Tas tuojau sušuka, pašokęs apsikabina ją išpažindams. Karalius atbėgęs džiaugės ir sava vaikams ve[i]k svotbą taisi. O an tos svotbas ir aš buvau. Čia buva lėbi! Pyragus negalėja su peiliu pariekt, vis du vyru pasistojusiu kai lentas pjovi. Ir aš parsinešiau dyvų dė tokią riekę an pečių, pailsau bestriūnydams ir, parėjęs namo, visam Galbrasčių kiemui per dvi nedėlias pritekau dalyt, o žinai, tas kiems nemažas, mylės ilguma ir pusė platuma, čiels šimts gyventojų ir beve[i]k tūkstant žmonių.

PATEIKĖJAS:

FIKSUOTOJAS: Kristupas Jurkšaitis

FIKSAVIMO METAI: 1868

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Tilžė, m., , , Kaliningrado sr., Rusijos Federacija

FIKSAVIMO APLINKYBĖS: K. Jurkšaičio pastaba: girdėta Tilžėje ir Galbrasčiuose, Ragainės pav., apie 1868 m.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 198-199, Nr. 74
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 1. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1993. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 74
Lietuviškos pasakos yvairios. Surinko dr. J. Basanavičius. Chicago (III.): Turtu ir spauda „Lietuvos“, 1903.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, Nr. 39
Litauische Märchen und Erzählungen: aus dem Volke gesammelt und in verschiedenen Dialekten, vornehmlich aber im Galbraster Dialekt / mitgeteilt von C. Jurkschat ; gedruckt im Auftrage der litauisch-litterarischen Gesellschaft zu Tilsit 1898. Heidelberg: Carl Winters Universitäts-Buchhandlung 1898.

PASTABOS: J. Basanavičiaus pastaba: mitinės-istorinės (skeveldra).

Spausdinti

Atgal