Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=5978&FId=8778&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1993 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Kartą buva karalius, tas kitokias nenorėja vest, kai tik visų gražia[u]sią ir mandagia[u]sią visos sava žemes. O ir privelyja jam tokią puikią merga[i]tę su a[u]ksa plaukais, kad, į ją žiūrėdams, atsigėrėt negalėjai. Karalius, jos pamilęs, ją paėmi, ale jo senoji, piktoji motyna sava marčios į plentą nekenti ir būtų ją veikiau apdavus ne kai sava namuos užkentus, ir an jos tykoja.
Po čėsa susila[u]ki ja[u]noji karalieni labai gražų sūnelį. Senoji karalieni pribūdama, tą suvysčius, neva dėja į lopšį, o iš tiesos įmeti į skrynelę, užvožus dangtį pas upę nuneši ir tę, an vandens padėjus, pasroviui pale[i]da. Ale į lopšį padėja senoji pikčiurna suvystytą katiną.
Ryta metą šviesõ atėjus an rodynų, visi dyvyjos iš to dyvna gauruota kūdikia, o išvysčius štai bėsąs – katins! Karalieni nežinoja, ką sakyt. Senoji bezliepyčia tylėja, bet da veikiau karalienę apskelbi, neva ji, ragana būdama, katiną gimdžius.
Antrą metą vėl tei jau padari. Karalienei dukrytę, ja[u]ną, gražią, kai sa[u]lės dukterį, susila[u]kus, kūdikėlį an upes išneši, o į lopšį padėja suvysčius katę. Karalius mažne an sava pačios užpyka, karalieni nusimini ir daugiau vaikų nesula[u]ki, o visas sviets karalienę skelbi per bjaurią raganą.
Bet tą naktį, kuriõ pirmasis gimi sūnus, žmogus, tamsõ an marių žvejodams, pragirda balsą verkšlenančia vaika. An balsa prisiirdams, skrynelę pamati plūduriuojančią. Tąją susiž[v]ejojęs, atrada mažą kūdikytį. Prasidžiugęs skubinos an namų savajai rodyt ir parsinešęs kla[u]si:
– Sa[u]lytėl, dabar sykį atmyk, ką skrynelė parnešu?
O jai atmyt negalint, pravėręs dangtį ir parodi miegantį kūdikėlį, sakydams:
– Tu mã kūdikį nedovanojai, dabar aš tau parnešu nors rastinį.
Išvyniodamu atrada puikius vystyklus be[i] drobes, o an dugną ir pinigų žiupsnelį įvyniotą. Apžvalgę kūdikį, ve[i]k pamati tris a[u]ksa pla[u]kus už ausies ir todė praminė A[u]ksaplaukiu ir a[u]gina per sava sūnų. Ale pinigus ir vystyklus skrynio pakavoja, sakydamu:
– Pinigų mudu neprivalova, sava duonelę, Dievui dėkui, juk turiva ir tam vaikui da užteks, geriau jam vislab pakavokiva. Kažin ar to jam kartą nereikės.
Po metų vėl susižvejojęs pargabena skrynelę ir to atrada dailią merga[i]tę, puikiai tei jau parėdytą, ir pinigų dalelę. Rodės, pirmoja sesuo ta ėsanti. O atradę tris a[u]ksa žvaigždes už ausies, pramini ją A[u]ksažvaigžde ir su džiaugsmu a[u]gina.
Ilgus metus vaiku du žveja namuos pasilika, gerõ kavonė būdamu, ir paūgėja. Jau grečnu buva, kai kartą iš svetur parbėga kla[u]sdamu:
– Tėtyt, mamyt, ar tai tiesa? Kiti vaikai pasaki, mudu neėsančiu juma vaiku, bet rastiniu du, iš vandens sužvejotu.
Ką galėja daryt, turėja tiesą sakyt. Ir parodi kožnoja skrynią ir kas to buva kožnam an minavones. Vislab pasikla[u]sę ir apžiūrėję, tuo tari abudu:
– Dėkui jum už kavonę ir visą gerą, bet dabar turėsva į svietą eit, tėvų paieškot.
Ilgai klydinėdamu be[i] kla[u]sinėdamu, galia[u] pailsa va[i]kščiojuse. O patropyję miestą, tę butą pirkos ir puikų daržą taisės, kad garsas išeja per visą miestą apie A[u]ksaplaukį be[i] A[u]ksažvaigždę. O juodu nesižinoja tėvams tei arti ėsą, nės tai tas pats buva miestas, kuriame tėvai karaliava.
Ir išgirdą senoji karaliaus motyna garsą apie tuodu kūdikiu, o an vardų suprata, kas per vieni tie būsią. A[u]ksa pla[u]kus be[i] a[u]ksa žvaigždes mat buva įtėmyjus, juodu tuočės vystydama. Dūmoja šiai ir tei, rasi galima juodu kai norins smerčiop varyt. Pasirėdžius nuėja ta bezliepyčia pas tuodu į namus vis saldliežuviuodama, o ir vislab ką pagirdama:
– Ak, koks puikus juma buts, o ir patys, putyčiai, kokie ja[u]ni, gražūs. Širdyte, norėč matyt ir juma daržą. Dukryte, girdėjau sakant labai puikų ėsantį.
Tai nuėjus, veidmainiava:
– Ak, kokia čia grožybi! Mana ava[i]te, ar tu puikiąsias kvietkas a[u]ginai? O tu, A[u]ksinėli, bene visus medžius tei dailiai įsodinai? Mana vištyčiai, didiai puikus darželis, ale kad būtų prė kožna medžia kankalėliai, kai tai skambėtų!
– O kur tus galėtum ga[u]t? – kla[u]si tuojau Auksaplaukis.
Žinau, tę an kalna pilns daržas, tik viena reik parsinešt, tai per naktį privysta visas daržas. Je, kad tuos kankalėlius turėtumėta, mana baltutėliai!
Tai pasakius, ištimpina kai sausas mets, sava pažymius palikdams. Kūdikiu du tiesiog į smerties nasrus ji siunti, nės daržas an kalna buva suraganuots, o kas jame ilgiau kai vieną vienintelę adynėlę pasilika, daugiau jau nišeidava, bet į bile vieną medį pavirsdava.
Senajai išėjus, kalbėja anuodu tarp savę, ką reiktų daryt. A[u]ksaplaukis saki:
– Aš einu parnešt tokį skambalėlį!
– Neik, neik! – draudi seseli. – Kaži kas tę gal tau tiktis.
– Nenukalbėsi! Aš einu, ir gana! Ba[i]mės neturiu Dieva vardan.
– Tai nors greit sugrįžk ir neužsitrukyk, – meldi seseli.
Anksti ryte pakilęs, išbėga an kalna, prėja puikų daržą, be krašta be gala didį, pasistiebęs nusidrėske kankalėlių vieną ir netsigręždams bėga kai varoms no kalna an namų ir parbėgęs prė medžia prikabina. Antrą rytą visas daržas skambėja, buva miel klausytis.
Ta senoji ragana vėl atėjus saldliežuviuoja:
– Mana dukryte, dabar puikus skambėjims darže! Ale, mana geroji, kad tei būt ežerėly a[u]ksa žuvelių, da būts puikiau, mana balandėli!
– O kur galima tas ga[u]t?
– Vėl tę an kalna rasi ežerėly, mana ja[u]nutėle! – pasakius iššvygždina.
Ryte anksti išbėga A[u]ksaplaukis an kalna žuvelių parsinešt, o susiradęs greit parsiskubina ir darže pale[i]da į ežerą. Antrą rytą visas vanduo kribždėja vibždėja pilnas a[u]ksa žuvelių, tos narsti blizgėdamas, kad miel akių paganyt.
Išgirdus senoji bobpalaiki dyvyjos, kai galėjęs gyvs išliktie ir iš to darža išeitie, ale sumislyja juodu tikrai pražudyt, kad ne abu, nors vieną. Trečiąkart atėjus, vėl gyri anųdviejų puikųjį daržą, sakydama:
– Mana dobilėliai, gražiai, labai gražiai! Ale da viena da[i]kta reik: tiesos paukštelia!
– O kur tas ga[u]nams?
– Širdužyte, o tenai an to ja kalna užpakalinio stubõ an kakalia patupyts.
Tai pasakius, iššiknioja, savy besijuokdama: tikrai dabar viens tur pradingt.
Jai ištursavus, tuojau A[u]ksaplaukis saki:
– Tą paukštį turiu turėt, o kad čia da tei (būtų).
Sesuo kiek tik įmanydama nukalbėja, ale noprosnai. Antrąryt pabudus, brolį vėl draudi:
– Mina[u] neeik! Mã tei baugu širdy! O šiąnakt tei dyvinai dė tave sapnavau. Brolytėl, meldžiams, likis namie, – pražūsi!
Bet tas, nieka nekla[u]sdams, ryte išbėga an kalna į sava negiliukį. Lyg tyčioms jis ėmęs čėsa, po daržą timpinėdams, žvalgi medžius be[i] kvietkas, potam įdyrin į butą. Ale tę pirmojo stubõ tokių puikių dalykų rada, kad atsigėrėt negalėja, antrojo – puikia[u]sių sidabrinių ir a[u]ksinių rykų, trečiojo – vienų moliavonių, ketvirtojo – puikia[u]sių drabužių, penktojo – pinigų ir žemčiūgų, – visur norėja sava akis paganyt ir užgaiša. An gala parėjęs į tikrąją stubelę, pamati paukštį betupint, o pasilipęs jau jį tvers. Tik skiblinkt kai stikla stukelis an žemes nukrita ir pasilika begulįs.
Sesele sava brolyčia la[u]ki per dieną be[i] naktį, o niekai nesula[u]ki. Antrąryt pasikėlus, ėja an kalna jo ieškodama ir vis verkdama. Beva[i]kščiodama sutika seną moterėlę, kuri, jos pasigailėjus ir iškla[u]sinėjus, pamokina, kai reik daryt. Vislab gerai įsitėmyjus, perbėga per daržą, per stubas, akių į šalį nepakreipdama, surankioja stiklus į žiurštą, pasilipus susigriebi tiesos paukštį ir vėl tekina atgal an namų išbėga. O iš darža išbėgus, tik burkšt stiklai iš žiuršta išbira ir tuojau pasiverti į vaikelius, kurie visi tę buva paukščia ga[u]dę. Tarp tų pamati ir savo prapuldytąjį brolužėlį ir greit, prė rankas nutvėrus, namonais vedės. O paukštį kurbely namuos pasistati.
Vėl paskambėja garsas apie tų vaikų laimėjimą per visą miestą, ir karalius su karaliene, išgirdę tą naujyną, atėja pasižiūrėt. Vislab apdyvyję, paukštį pamati ir ištyre ėsantį tą tiesos sakytojį. Tuojau pradėja jį kla[u]sinėt apie sava vaikus, kai tai buvę ir ar da gyvu. Paukštis vislab pagal tiesą išliudyja, ir, susyk visiems besidyvyjant, atrada tėvai savo kūdikius ir kūdikiai savo tėvus, ir buva džiaugsmas be gala. O iškla[u]sinėję, kas tai vislab padirbęs, gava žinot to visa senąją karaliaus motyną ėsant kaltą. Karalius supykęs paliepi ją sugriebt ir surištą tokiõ jau skrynio an vandens pale[i]st. Kaži kur nuplauki!
Ale karaliaus namuose tėvai sava atrastiems vaikams didią čėsnį taisi, į kurią daug pakvieti. Tik tave ir mane, mã rodos, pamirša kviest, šei būtuvėva patys tą lėbę matę.

FIKSUOTOJAS: Kristupas Jurkšaitis

FIKSAVIMO METAI: 1868

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Tilžė, m., , , Kaliningrado sr., Rusijos Federacija

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 200-205, Nr. 76
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 1. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1993. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 76
Lietuviškos pasakos yvairios. Surinko dr. J. Basanavičius. Chicago (III.): Turtu ir spauda „Lietuvos“, 1903.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, Nr. 41
Litauische Märchen und Erzählungen: aus dem Volke gesammelt und in verschiedenen Dialekten, vornehmlich aber im Galbraster Dialekt / mitgeteilt von C. Jurkschat ; gedruckt im Auftrage der litauisch-litterarischen Gesellschaft zu Tilsit 1898. Heidelberg: Carl Winters Universitäts-Buchhandlung 1898.

PASTABOS: J. Basanavičiaus pastaba: mitinės-istorinės.

Spausdinti

Atgal