Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=5979&FId=8779&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1993 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Ne šiandie, ne vakar, bet senõs gadynės buva karalius. Tam baisiai ausis primeluodavo jo tarnai ir dumčiai ir jį be gala apvogdava. O jis kožnu žmogum išsivierydava. Susitarę tarnai vislab patys išdailindava, an gera kreipdami, o ir žmones įsibaudi tik tai karaliui pranešt, kas jam galėja patikt. O šiukštu pasiguost arba apskųst. Karalius tą mislį turėja, būk jo žemė urėdninkai vierni ir žmones giliukingi ėsą, o buva visur viens prispa[u]dims ir dūsavims. Jis iš sava paločiaus menk išeidams, pats todė ir nieka nematydava, kai jo žemė iš tiesos išve[i]z. Ale kartą tik nutėmyja ėsąs priga[u]ts, kla[u]sinėja vieną ir kitą, ale niekai tiesą netrada. Išbėgęs į sava gira[i]tę, pradėja dūsa[u]t ir velytis:
– Ak, kad galėč visžinančiu pastot!
Ir pasirodi jam moteriškes pave[i]ksle gelbanti deivi, prišaukdama:
– Imkie visokių paukščių da karštą širdį ir, an šermukšninių anglių pakepęs, suvalgyk, tai tau bus pagelbėta.
Tai pasakius, pradinga.
Karalius tuojau parėjęs liepi visokių paukščių suga[u]dyt ir da karštas širdis an anglių pakept, o pats, prė kukoriaus pristojęs, vieną po kitos suvalgi, savy padūmodams, ką tai galėtų mačyt. Į sava stubą sugrįžęs ir pro langą žiūrėdams, išgirda visokius susikalbėjimus. Dairės, dairės, kur tie žmones tik ėsą, – nė viena nebuva matyt. Galia[u] suprata artybė žvirbliu du susikalbant. Viens sakas:
– Ar negirdėjai pirm valandėles, ką pinigų užveizdas sava draugui kalbėja, nė grašia nėsą skarbnyčio? Dabar eikš prė langa klausytis, ką jis pas karalių įėjęs sakys. Kad karalius tai žinotų, kai jam ausis primeluo ir jį apvag, tai, stirninį paėmęs, visiems išlygintų nugaras. O prė užveizda kratydams atrastų pavogtus skarbus.
Tam tarpe beįžengias pinigų užveizdas ir pradės karaliui kalbėt, kai bagoti da ėsą.
– Tai, – sakąs žvirblis, – dabok tik, kai jis meluo, toks begėdis nor karalių apga[u]t!
– Eiva pažiūrėt! – pasaki karalius. – Pats noriu sava akims matyt.
Išsigandęs tarnas bandi visaip nukalbėt ir gyniot, kad tik neeitų, – nieks nemačyja, karalius an vietas ėja apsiliudyt ir, vislab tuščią radęs, an sava tarna skaudžiai užpykdams, surika:
– Kur yra mana bagotums? Sakyk!
Tas teisinos kai drūts nieka nežinąs: tai šią naktį vagys turbūt vislab išvogę, šiai nenumanąs, kai tai tikos. Karalius susuka:
– Tu pats esi tas vagis! Eisim kratyt!
Nuėjus atrada skarbus povisa[i] nekavotus, – per drąsiai jau elgės! Karalius liepi tą pačią die galvą nukirst. Ale kiti neįbūga, bet elgės kai papratę.
Dabar karalius, kasdie po sava daržą va[i]kštinėdams, vislab patyri ir langą per die vis atdarą palika dėl žinios. O ir išgirda sykį varnas susikalbant:
– Je, kad karalius žinotų, kad jį ve[i]k kas naktį drąsiai apvag skarbnyčiai vitrakčius turėdami, tai vagis suga[u]tų. Ir šiąnakt, kai girdėjau, turės lankyt.
Tą naktį karalius, slapta pasistojęs, tykoja, bo suga[u]siąs no vieną. Vidurnakty atėja viens jo a[u]kštųjų urėdninkų, sargams pinigų priteikdams ir žadėdams da daugiau išnešiąs, jei tylėsią, ir atsirakinęs pradėja nešt ir dalyt. Karalius, iš patamsas atšokęs, vagį tik čiupt:
– O ką tu čia veiki?
Tas nusigandęs nežinoja, kur šokt, ką sakyt. Tam karalius trumpą provą padari ir galvą nukirsdina. Dabar vagys pradėja saugotis, buva mažumą įbūgę. Ir meluot nė vienam nepasiseki, tuojau susiga[u]dydava.
O ereliai jam kartą apreiški, kur sentėvių viens sava skarbus žemė pakasęs, ir tę atrada be galą naudos.
Kitą kartą karalius išgirda šarkas susikalbant:
– Ak, šiandie karalius mirt turės. Razba[i]ninkai susitarę jo la[u]k. Kai ve[i]k jis po sava gira[i]tę va[i]kščios, užpuolę ket užmušt dė to, kadang jis anuodu vagis nužudi. Ak, kad jam no viens tai pranešt galėtų! Ale žmones dedas tei kytrūs ėsą, o tei menk numana!
Karalius, tai patyręs, pasiunti sava vieto kitą žmogų karališkam parėdyme per girią, o pats su zelnierių pulku vis paskui sekdams, razba[i]ninkus beužpuolant sugava ir an vietas pakoravoja.
Dabar išėja garsas: karalius vislab žina, jį priga[u]t nebus galima. O norėdams ir tai žinoti, kas stubose kalbama, susipirka begales visokių paukščių stubose laikymui, kožnas veislės širdį suvalgi ir vislab patyri, ką kur viens kalbėja, tik ką žmonių mislis išpažint negalėja. Jo žemė rodėsi povisa[i] kits davads, kadang jis per paukščius lyg visžinąs pastoja. Ak, kad ir šiandie tei būtų, būt visur geresnis davads ir žmones bijotųs vyriausybes! Berods žmones klausos ir dabar da paukščių balsa ir laika juos sava stubõs, ale nieks jų kalbos nesupranta.
Ans karalius nė vienam žmonių iš tikra neišdavi, kai tą kalbą išmokęs, todė dabar tarp žmonių tas žinojims pražuvęs. Ar supranti tu paukščių kalbą?

FIKSUOTOJAS: Kristupas Jurkšaitis

FIKSAVIMO METAI: 1868

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Tilžė, m., , , Kaliningrado sr., Rusijos Federacija

FIKSAVIMO APLINKYBĖS: K. Jurkšaičio pastaba: girdėta Tilžėje apie 1868 m.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 205-207, Nr. 77
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 1. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1993. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 77
Lietuviškos pasakos yvairios. Surinko dr. J. Basanavičius. Chicago (III.): Turtu ir spauda „Lietuvos“, 1903.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, Nr. 43
Litauische Märchen und Erzählungen: aus dem Volke gesammelt und in verschiedenen Dialekten, vornehmlich aber im Galbraster Dialekt / mitgeteilt von C. Jurkschat ; gedruckt im Auftrage der litauisch-litterarischen Gesellschaft zu Tilsit 1898. Heidelberg: Carl Winters Universitäts-Buchhandlung 1898.

PASTABOS: J. Basanavičiaus pastaba: mitinės-istorinės.

Spausdinti

Atgal