ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=6002&FId=8802&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1993 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo karalius, turėjo gražią pačią ir gražią dukterį. Numirė jo pati. Tai jis važinėjo per visas žemes, jis niekur nerado tokios gražios, kaip jo pati arba duktė. Tai dabar sako in dukterį:
– Duktė mano, ženysimės mudu.
Pasakė duktė:
– Kaip mudu, tėvai, ženysimės, kad aš ėsu jumiem duktė, o jūs man tėvas asat?
Verkia duktė nakčia po langu. Atėjo motna, sako:
– Ko tu tep verki?
– Ką, – sako, – aš neverksiu, kad rengiasi mano tėvas su manim ženytis.
Motna sako:
– Prašyk, kad jis tau išprovytų suknias, pirštines, čeverykus saulės.
Teip tėvas atėjo ant rytojaus pas dukterį, sako:
– Na, važiuosim in šliūbą.
Toj duktė sako tėvui:
– Jeigu man išprovysit saulės suknias, pirštines ir čeverykus, tai tada mudu ženysimės.
Davė tėvas in pabrikus žinią, kad išprovytų saulės suknias, čeverykus ir pirštines – padarė jai visus rūbus saulės.
Sulaukus vakaro, verkia atsisėdus po langu. Sako:
– Ak Dieve mano, ką tėvas sumislyjo su manim ženytis!
Ateina motna po langu, sako:
– Ko tu tep verki?
– Ką veiksiu neverkus, kad tėvas nori su manim ženytis.
Sako motna:
– Prašyk, kad tau išprovytų žvaigždės ir mėno visus rūbus.
Dabar an rytojaus atėjo tėvas, sako:
– Duktė, renkis, aisim važiuot in šliūbą.
Sako duktė:
– Tėvai, kaip man išprovysit žvaigždės ir meno rūbus, tai tada ženysimės.
Tėvas jai išprovyjo žvaigždės ir mėno rūbus. Tai dabar sako:
– Važiuosim in šliūbą.
Ale duktė sako:
– Tėvai, palaukit nor vieną naktį, aš pasirodavusiu su savo motna.
Nakčia per pačią dvyliką atėjo jos motna, sako:
– Ko tu tep verki?
– Ką aš veiksiu neverkus, kad mano tėvas visus rūbus man išprovyjo ir reiks man su juo šliūbavotis!
Motna pasakė, sako:
– Prašyk, kad tau žiurkių šiūbą pasiūdytų. Paskui susirišk savo rūbus visus ir aik in pirtį* rengtis ir praustis, tai aš ateisiu, tave paimsiu su vėju, su šturmu.
Tai ji an rytojaus tėvui šneka, sako:
– Tėvai, išprovyk man žiurkių šiūbą.
Tai išprovyjo šiūbą. Dabar sako:
– Duktė mano, renkis puikiausiom sukniom, mes važiuosim in bažnyčią apsišliūbavot.
Duktė tėvui atsakė, sako:
– Da reikia man ait in pirtį apsirengt ir apsipraust.
Nuėjo in pirtį, pasiėmė savo visus rūbus, apsivilko savo tąj šiūba žiurkių. Atėjo jos motna, paėmė su šturmu ir su vėju. Nunešė in vidurį girios ir numetė šaly kelio. Tenai buvo akmuo kryžiavas. Atsidarė tas akmuo, ir pasidėjo ji savo rūbus in tą akmeną ir vėl uždarė. O jos tėvas laukė duktės pareinant iš pirties, nesulaukė. Siuntė slūgas:
– Aikit pažiūrėt, kur ji yra.
Nueina pažiūrėt, ale nėra duktės. Sako parėję:
– Nėra duktės.
Tai dabar tėvas iš tos gailystos paėmė karabiną, persišovė pats save an vidurio dvaro.
Važiavo karalius tuo vieškeliu. Žiūri, kad šaly kelio žiurkė guli. Guli ir šneka, sako:
– Mielas karaliau, imkit mane parvežkit int savo dvarą.
Karalius su džiaugsmu: jam nayyna ir juokas, kad žiurkė šneka. Paėmė, parvežė in savo dvarą ir pristatė prie vieno lekajaus.
Vieną sykį* rengėsi tas karaliaus sūnus in bažnyčią. Užmiršo jam lekajus čebatus nučystyt. Tai toj žiurkė pasislūžyjo, jam čebatus nučystino ir atnešė. O jisai čebatu ją metė ir sako:
– Bjauri esi žvėris ir da lendi prieg manęs!
Jisai išjojo in bažnyčią. Tai dabar toj žiurkė prašosi pas lekajų:
– Leisk mane in bažnyčią.
Leido an adynos. O ji nuėjo in tą akmeną, apsirėdė žvaigždės sukniom ir žvaigždės čeverykais ir pirštinėm, nuėjo in bažnyčią. Kiek tik ponų ir ponaičių buvo, tai visi an jos žiūrėjo, kad ji visą bažnyčią nušvietė. Išėjo ji laukan iš bažnyčios. Pirmiausia tas ponaitis ją pasveikino, katras ją metė čebatu, klausia:
– Iš kur esi tokia puiki panelė?
Sako:
– Iš Čebatavo dvaro.
– Kur jisai yra? Ar toli?
Pasakė ji, sako:
– Negaliu sakyt, ba aš neišsiduodu tokia mandra ir puikia.
Parėjo ji in tą akmeną, nusirengė savo suknias, apsivilko žiurkių šiūba, parėjo int savo dvarą. Parjojo ir tas ponaitis. Pasakoja int savo tėvą ir motną ir in brolius ir in seseris, sako, kad
– Aš šiande mačiau gražią paną, tai galiu sakyt, kad nė mano tėvas da nematė tokios gražios ir puikios. – Ir klausė pas tėvą: – Tėvai, ar nežinot, kur toks dvaras yra Čebatavas?
Tėvas sako:
– Kaip gyvas ant svieto stojau, aš tokį dvarą negirdėjau.
Sulaukė nedėlios – rengėsi vėl tasai ponaitis in bažnyčią. Sėdo in stalą – užmiršo jam lekajus atnešt peilį in stalą. Toj žiurkė atnešė jam peilį in stalą. O jisai kirto ją su peiliu:
– Ko tu lendi, bjaurybe*, prieg manę!
Paskui išjojo ponaitis in bažnyčią. O žiurkė prašo pas lekajų, sako:
– Leiskit mane in bažnyčią.
Sako lekajus:
– Gali aitie, ale ilgiau nebūk kai adyną.
Nuėjo in akmeną žiurkė, apsirengė mėno rūbais ir čeverykais ir pirštinėm ir nuėjo in bažnyčią. Visi ponaičiai an jos žiūrėjo, šneka:
– Nedėlioj graži buvo, ale šiande da gražesnė.
Išėjo pana iš bažnyčios, visi ponaičiai paskui. Tasai pirmiausia ponaitis pasveikino, katras ją peiliu kirto, klausia:
– Iš kur ėsi, panele?
Sako:
– Iš Peiliadvario.
Klausia ponaitis:
– Panele, kaip toli tas dvaras Peiliadvaris?
Sako:
– Negaliu sakyt ir išvirožyt.
Šneka visi karaliūnaičiai:
– Kaip čia reikia prieit ir kokį ženklą nog jos paimt?
Keli sako:
– Reikia smalos bačka palei duris pastatyt. Kaip ji ais iš bažnyčios, reikia imt ir paliet, ar neliks čeverykas toj smaloj.
Parėjo namo ponaitis. O ta žiurkė nuėjo in akmeną, apsirėdė šiūba žiurkės, parėjo namo. Klauso – šneka ponaitis int savo tėvą ir motną, sako:
– Kaip gyvas aš nemačiau tokios gražios panelės, kaip šiande buvo bažnyčioj: kad jos rūbai nušvietė visą bažnyčią. Klausėm: „Iš kur ėsi, panele?“ Sako: „Iš Peiliadvario“. Paskui mes sakom, visi ponaičiai: „Kaip čia ją prieit ir ženklą nog jos paimt?“ Ir susišnekėjom, kaip reik padaryt.
Sulaukė nedėlios – vėl rengėsi ponaitis in bažnyčią pažiūrėt, ar ateis jo toj panelė, kur ji tokiais brangiais rūbais apsirėdžius. Nusiprausė ponaitis burną, sako:
– Kur abrūsas? Reikia burna nusišluostyt.
Priėjo toj žiurkė ir padavė jam abrūsą burnai nusišluostyt. Jisai ją kirto abrūsu, sako:
– Bjaurybe, tu čion vėl lendi pas mane!
Paskui ponaitis išjojo in bažnyčią. O toj žiurkė prašo pas lekajų, sako:
– Leisk tu mane in bažnyčią.
Sako:
– Leidžiu, aik, ale ilgiau nebūk kai pusantros adynos.
Sako:
– Nebūsiu.
Nuėjo in akmeną, apsirėdė saulės rūbais, nuėjo in bažnyčią. Žiūri – tas ponaitis šneka su kitais, sako:
– Buvo aną nedėlią gražiai labai apsirėdžius, antrą nedėlią da gražiau, o šiande da gražiau: saulės suknios, čeverykai ir pirštinės, ir visa graži. – Paskui sako: – Kai ais iš bažnyčios, paliekim smalą, tai liks čeverykas.
Paliejo smalą. O panelė kaip ėjo iš bažnyčios, ir liko čeverykas smaloj. Sermata jai buvo paimt. Tai tas ponaitis paėmė, katras ją labiausia padabojo. Pasveikino jisai panelę:
– Iš kur ėsi, panele?
Sako:
– Iš Abrūsavo dvaro.
Klausia:
– Ar toli tas dvaras?
Sako:
– Pamatysit, ar toli, ar arti, kai an taisybės išeis.
Parsinešė ponaitis čeveryką. O ji nuėjo in tą akmeną, apsivilko tąj šiūba žiurkės an viršaus savo an tų suknių. Paskui parėjo namo. Klauso, kad tas ponaitis šneka:
– Tikrai turėsiu rast tuos dvarus, kad aš rasčia ir tą panelę.
Tai jisai važinėjo po visą svietą, ieškojo trijų dvarų: Čebatavo dvaro ir Peiliadvario ir Abrūsavo dvaro. O jis tą čeveryką mieravo visom mergom ir moterėm, ir visom panom ir poniom – nė vienai netinka: tai mažas, tai kitom didelis. Dabar parvažiavo namo in savo dvarą, teip ir čion mieruoja visom mergom ir moterėm – nė vienai netinka. Tai dabar sako tas ponaitis:
– Pašaukit žiurkę, mažu jai tiks.
Pašaukė žiurkę, o ji sako:
– Aš mieruosiuos, ale leiskit mane in tamsų pakajų.
Ir įleido ją in tamsų pakajų. Ji nusivilko žiurkės šiūbą, tai nušvietė visą pakajų no jos suknių. Sako visi:
– Tai graži pana!
Ir tinka čeverykas. O tas ponaitis žiūrėjo per durų skyliukę, pamatė, kad tai toj pati, kur jis matė ją bažnyčioj. Teip jisai duris davė atlupt, o jis intėjo ir ją per pusę paėmė ir pabučiavo, sako:
– Nemislyjau, kad tokia asaba tokius rūbus gali turėt ir gražų savo būdą. Dabar tu mano miela, o aš tavo mielas. Dabar mudu aikim in tą pakajų, kur tėvas ir motna. O mudu darysim veseliją, važiuosim in bažnyčią, imsim šventą šliūbą, ir mudu gyvensim teip, kai gyvena mano tėvas ir motna.

PATEIKĖJAS: Ieva Baugutė

FIKSUOTOJAS: Frydrichas-Karlas Brugmannas

FIKSAVIMO METAI: 1880

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Raželiai, k., Rokų sen., Kauno r. sav., Kauno apskr., Lietuvos Respublika

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 227-232, Nr. 100
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 1. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1993. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 100
Lietuviškos pasakos yvairios. Surinko dr. J. Basanavičius. Chicago (III.): Turtu ir spauda „Lietuvos“, 1903.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 157-160
Litauische Volkslieder und Märchen aus dem Preussischen und dem Russischen Litauen / gesammelt von A. Leskien und K. Bruckman. Strassburg: Verlag von Karl J. Trübner, 1882.

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

PASTABOS: J. Basanavičiaus pastaba: mitinės-istorinės. Paaiškinimai: pirtį – orig. laznę sykį – orig. rozą bjaurybe – orig. paškudna.

Spausdinti

Atgal