ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=6652&FId=9464&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1995 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Vėins žmogus dėdėlį ukatą turėja vākščiotė unt medžioklės ir ons nieka neliūb nušautė, neturėja laimės. Kėtė draugai liūb nušautė, vo ons niekumet nieko neliūb nušautė.
Vėiną kartą mislėj sau: „Norints dūšią velniui pardoučio, by teik nušaučio ar šiokį, ar tokį paukštį“. Tujaus ir velns atsėrada:
– Nu, – sak, – atėdouk mon dūšią, aš tau dousio laimę.
Ir ons susėrokava ont išteis metų, ir po tus visus metus kur nušaudys, į vėiną pakajoką tor dėtė plunksnas ir skūras, ir kap pėlną pridės pakajoką, tokart bengas laimė ir turės atėdoutė dūšią.
Tap ons ein vakare pro staldus, ir ons atsėdūksėja dėdeliā. Vo motriška karves mėlža tūse staldūse. Tap ana, išgėrdusi ano dūksavimą, išeja ir klausė ano:
– Ponāti, – saka, – kas yra tamstā, kad tap dūksauji?
– Nu, – sak, – kad aš ir pasakysio, juk munį neišgelbės iš tos nelaimas.
Ana saka:
– Išgelbėsio, tik pasakyk mon, kas yra.
Tap ons saka:
– Ryto par dvyleka velns mona dūšią paims.
Tap ana saka ponaičiui:
– Ar tori smalas? Plunksnų visokių paukščių ar tori?
Ons saka:
– Toro vėsa ko.
Tap ana įlinda į smalą, susėsmalėja dėdeliā ir potam išsėvoliaja po visokių paukščių plunksnas ir išeja į tyrą ir sėdos, ir ons šaudė paukščius visokius lig dvylekas dėinos. Iššaudė visus paukščius, kurius bova velniā atvaren. Tap ons velnias saka:
– Nebėra paukščių – jau rēk tava dūšią jimti.
– Ne, – sak, – nejimste dar mona dūšias: dar vėiną paukštį turiat atvarytė.
Tap anėi varė vėsokiās spasabās – tas paukštis nekošėnas eitė. Velniā visokiās spasabās baida – „stėš, stėš“, pasėsteibdamės bėgio aplinkou to paukščio, vo ons nejodėnas – sėd ir sėd. Potam jis su trūbeliu sutrūbėj, kad paukštis tujaus pradėji eitė unt trūba balsa. Kap ons prijeja pri strielčiaus, tap strielčius tujau šava į ton paukštį. Tas vėiną kartą šava – dar nekrėta paukštis, ir ontrą kartą tujaus šava – tujau paukštis pavirsta. Velniā pribėgen už kojas nutvėrė ir kėlno ton paukštį:
– Och, och, kas tas per smagoms to paukštė. – Prisėkėšė veizėja:
– Ach, kakias ta ronas padėja dvė.

FIKSUOTOJAS: Aleksandras Pogodinas

FIKSAVIMO METAI: 1893

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Šilai, k., Žarėnų sen., Telšių r. sav., Telšių apskr., Lietuvos Respublika

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 25-27, Nr. 7
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 2. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1995. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 7
Lietuviškos pasakos yvairios (II t.). Surinko dr. J. Basanavičius. Chicago (III.): Turtu ir spauda „Lietuvos“, 1904.

SKELBTA LEIDINYJE:, P. 234-235
Живая cтapинa. Год 4, вып. 2. C. Пeтepбypr, 1894.

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

PASTABOS: J. Basanavičiaus pastaba: mitologinės.

Spausdinti

Atgal