Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=6653&FId=9465&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1995 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Vyna karalienė turėja tris sūnus. Ana nedėlios rytmetie saka sava sūnams:
– Važiūkiat į bažnyčią. Katras sūnus bažnyčioje atraste paną – unt galvos kvietką, tą tas pajimk, parvesk sava – ta bus tava pati.
Ans pamatė laupkoje sėdončį bajorātę ir unt anos galvos kvietka žydėja, ir ano akysi pasirodė labai graži. Ontras sūnus ontrõ nedėlio ateja į bažnyčią, rada unt biednos mergelės kvietką žydončį – ir anam labai patika. Parvežė namo į palotių, ir labai patika motynai. Tretias sūnus nerond pačios del savęs. Išjeja unkšti iš pakajaus. Sutink varlelę šokūjančią, unt jos, varlelės, dideliā graži kvietka žyd. Ir ons pajemė tą varlelę į pakajų ir padėja unt žemės. Ir ana palinda po lovos. Įjeja sūnus pas motyną ir saka:
– Turu pačią varlelę.
Tā dabar saka motyna:
– Katra iškeps dūną dėl monęs iš tun triun marčiun?
Įjeja tas jaunikātis pri sava varlelės:
– Ak, bėda mona: kas mon dūną iškeps?!
Varlelė atsakė:
– Nešk miltus del monįs ir vondenį ir medžių, o pats išeikias. Potam unt rytmečia įeik.
Iškeptą dūną rada varlelės kun gražiausią. Bajorės dūna ir mužikės ir varlelės. Motyna, prariekusi dūną mužikės, pakaštavoja: labai skani buva, del darbininkų dūna labai gera, bajorės dūna – ponams ir kunigams valgyt, vo varlelės dūna – karaliu ir popiežiu valgyt.
Potam pasimislėja ana motyna ir pasakė:
– Katra iškeps pyragus, tā aš pamatysiu, katra geresni bus.
Visas trys iškepė. Ne vynos toki pyragā nabuva skani kap varlelės.
Potam pasimislėja motyna, kad reik dūtė marškinius siūti. Potam įjeja jaunikātis tas pri varlelės:
– Ak, – saka, – bėda mona, kad nėr kam pasiūti marškinius.
Vo varlelė atsakė:
– Įnešk audimą ir žirkles ir adatą ir noperską ir siūlus. Palik, išeik sav.
Unt rytmetia įein – marškiniā ant stalo dideliā graži pasiūta. Nešė jis motynai sava parodyt. Pajėmė ana bajorātės marškinius siūtus, pajėmė mužikės marškinius pasiūtus. Motyna paveizėja tus marškinius: mužikės marškiniās gaspadoriams nešioti, o bajorātės ponams ir kunigams gal nešioti jos darbą, vo varlelės – karaliams ir grafams – tap ana gražiā pasiuva. Dabar motyna pasimislėja:
– Turiat dabar, vaikai mona, važiūti į šliūbą.
Įjeja jaunikaitis:
– Ak, – sakė, – varlele mona, mona broliai jims šliūbą su moteriškoms, vo aš nežinau su kum!
Ana atsakė:
– Užkinkyk šešius arklius į karietą ir muni padėk karietoje ir pats sėsk su munim drauge.
Antvažiava vėsas trins karietas pri šliūba. Sueja ani į bažnyčią. Bajorātė jim pirma šliūbą, vo mužikė potam jim šliūbą, vo tas jaunikaitis saka: „Ak Dieve mona, ak, su kum aš šliūbą jimsu?“ Paveiziąs po dešina ronka – pamatė dideliā gražį paną, auksunse pasirėdžiusią:
– Aš esu pati tava – einam šliūbą jimti.
Ana po šliūba ataja į pusę bažnyčios ir prapūlė. Ty broliai jo susėda su sava pačioms į karietą, vo jis važiū su sava varlele. Parvažiava numo, įeja į pakajų su sava varlele, paleida jan unt žemės, ana palinda po lovos. Vakare vėlai:
– Ak, – saka, – varlele mona, mona broliai su pačioms guls, vo aš su kum gulsu?
– Užgesyk žvakę.
Kap užgesė žvakę, tap ana jam pasakė:
– Gulk dabar į lovą.
Ir jis atsigulė į lovą. Ons pamatė, kad ana strošniā graži pana yra.
Kap ana užmiga, tap ons išlėpa iš lovas, jan palika mygtončį. Veiziąs ons po lovas. Veizė, kad nug varlelės tikt skūrelė yra. Ons vėl įgulė į lovą, nieko nesakė. Ir ons užsidegė žvakę ir pamatė, kad ana dideliā graži. Kap jis užmiga, tap ana atsikėlė iš lovas ir vėl įlinda į sava skūrelę. Potam pradėja pasakoti sava motynai, kad ana graži dideliā naktį, vo dyną varlelė. Tap motyna tarė, kad
– Palik vakare, kad įeisi gulti, durį neužrakintą – aš noru pamatytė.
Kap motyna pamatė, kad dideli gražybė, tada ana lypė pečių greitai pakurti. Ana pajėmė tą skūrelę ir metė į pečių, vo motyna veizėdama džiaugės, kad taip graži.
Kap ana atsibudė, tap ana išlipa iš lovas – nerond sava skūrelės. Tap ana sušuka:
– Negerā, – sakė, – padaryta! Aš būčiau sūnų pagimdžiusi, tā aš būčiau palikusi išganyta. Vo dabar einu į gires ieškoti sava vytas.
Išdaužė longą ir išlėkė par longą ir nulėkė kaip paukštis į girę. Ir ana rada mažą trobelį ir ana tin palika, palika apkaustyta su geležinais lunkais.
Eja tas jaunikaitis verkdams jos ieškoti ir atrada trobelį ir seną bobelę. Ir paklausė:
– Matušāte, ar neatlėkė kokia panelė?
Atsakė ta bobelė:
– Yra kamaroje terp gelžinun lunkun. Aš atdarysiu kamaras duris.
Ir išeina pana jauna tarp gelžinun lunkun. Ir ons klausė tos senos bobelės:
– Kun aš turu dabar darytė?
Ana jam pasakė:
– Storokis dūti jai į ausį, vo kap sudūsi į ausį, ti nubers ty lunkai, paliks ana graži motriška ir puls ant tavęs, apsikabins unt kakla, ir ana pradės bučiūtė meilingai, iš to didelia džiaugsma pradės verkti.
Eina potam sosikėbę, eina numo. Pareja numo. Motyna, pamačiusi anus, iš to džiaugsmo verkti pradėja. Ir ein par sodną ir rond naują palotių: ten buva užkeikta jauna panelė. Kap anudu pareja į sava palotių, rond visus skarbus neapsakytus. Linksmė buva kampanija, veselė, susirinkima iš to džiaugsma, linksmybės didelias.

FIKSUOTOJAS: Aleksandras Pogodinas

FIKSAVIMO METAI: 1893

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Laukuva, mstl., Laukuvos sen., Šilalės r. sav., Tauragės apskr., Lietuvos Respublika

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 27-30, Nr. 8
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 2. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1995. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 8
Lietuviškos pasakos yvairios (II t.). Surinko dr. J. Basanavičius. Chicago (III.): Turtu ir spauda „Lietuvos“, 1904.

SKELBTA LEIDINYJE:, P. 241-244
Живая cтapинa. Год 4, вып. 2. C. Пeтepбypr, 1894.

PASTABOS: J. Basanavičiaus pastaba: mitų-istorinės.

Spausdinti

Atgal