Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=6704&FId=9529&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 2004 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

TEKSTINIS TURINYS:
Kad kitą kartą ponas Dievs vaikščiojęs su Liucium. Jiedu buvę tikri broliai. Liucius buvęs didesnis, o ponas Dievs mažesnis. Tada ponas Dievs ir praaugęs Liucių viena nakčia – par mažąjį pirštelį didesnis. Mat Liucius jį vedžiojęsys, auginęs. Tai daugiau, kai ponas Dievs palikęs diktesnis ir galingesnis už Liucių, tai jis visą savo galybę įgijęs. Tai daugiaus jiedu vis ilgai vieni du vaikščioję ir vaikščioję viršum vandenių, jiems ir atbodę bevaikščiojant. Ponas Dievs vis teip mislijęs ir mislijęs, o Liuciui nieko nesakęs, nesišnekėjęs. Liucius ir ėmęs jo klausti:
– Tai ką gi, pone Dieve, čia teip viens pats misliji? Pasakyk ir man. Kad ką darysme, tai vis abuodu daugiau galėsme padaryti!
Ponas Dievs sakąs:
– Nu, tai gerai. Aš misliju dabar pasaulę sutverti. Tai tu dabar lįsk į vandenį ir įlįsdams pasakyk: „Vardan Dievo“, – tai kai nulįsi į dugną vandenių, atrasi smilčių, tai su vienu nagu pasikabink tų smilčių ir išnešk man.
O tam Liuciui buvę labai ilgi nagai ant rankų ir ant kojų. Daugiau tas Liucius sakąs: „Mat ar seniai jis buvo už mane mažesnis, aš jį užsivedžiojau, užauginau, o jis dabar liep man sakyti „vardan Dievo“… Tai aš geriaus sakysiu „vardan mano“. Liucius, teip pasakęs, lindo į vandenis – ir niekur žemės nerado. Ir iškilo vel pas poną Dievą, sako:
– Niekur neradau žemės.
Ponas Dievs sakąs:
– Kaip tai neradai? Jug po vandeniu yra žemė. Gal ne teip sakei, kaip aš tav liepiau: „vardan Dievo“?
Liucius sakąs:
– Sakiau, bet kad nėra, ir gana.
Ponas Dievs sakąs:
– Nu, nu, dabar teip pasakyk ir lįsk – atrasi.
Liucius lįsdams vel teip pat sakęs: „vardan mano“, – ir šmurkšt į vandenį. Lendąs lendąs, bet dugno kaip nėra, teip nėra. Ir vel išsikėlęs iš vandenių nieko neradęs. Ein pas poną Dievą, sako, kad nėsą po vandeniu dugno, nėsą žemės. Ponas Dievs sakąs:
– Tu man vis meluoji ir meluoji. Tiktai lįsk į vandenį teip pasakęs, kaip aš tav liepiu: „Vardan Dievo“, – tai rasi ir pasigreibęs ant savo vieno nago ir išneši.
Nu, jau Liucius matąs, kad jau niekaip nebegal išsisukti nepasakius tų žodžių, ir sakąs:
– Vardan Dievo!
Lindęs ir tuoj radęs žemę. Ir pasikabinęs tos žemės ant dviejų savo nagų – sakąs: „Matysiu, ką gi tas ponas Dievs dirbs iš tų žemių, tai ir aš tą patį padarysiu“. Nuo vieno nago susipylęs sav į dantis, o nuo kito ponui Dievui atidavęs. Ponas Dievs tas žemeles paėmęs, tuoj pabarstęs viršum vandenių, ir pasidarius sausa, graži žemė, ėmus želt, žaliuot, žolės, medžiai augt. Daugiaus gi ir Liuciui dantyse tos žemės ėmusios augt, pūst plėšt jam visą burną – snukį. Ėmęs rėkt gvoltas. Ponas Dievs žiūriąs ir klausiąs:
– Kas čia tau teip pasidarė?
Liucius nebegaliąs nė žodžio pasakyt, tik rodąs sav į dantis ir rėkiąs. Ponas Dievs pamatęs ir supratęs, kas čia jam par štuką. Sakąs:
– Spjauk kur sav į užpakalį, kur nieks negalėtų užeiti.
Liucius atsisukęs atgal, kai spjovęs – ir pasidarius didžiausia, baisiausia duobė. Jis ir žiūriąs ten, ponas Dievs jį ir kumštelėjęs – tas ir įsmukęs. Nu daugiaus šokinėt, nu dirbtis – iš tos duobės niekaip negaliąs ir negaliąs [iššokti]. Ponas Dievs, ant krašto stovėdams, tiktai juokiąsis, ir gana, iš tos jo stangos ir sakąs:
– Liuciau, sakyk: „Vardan Dievo“, – ir iššoksi laukan.
Liucius da neklausąs, tik šokinėjąs ir šokinėjąs. Ponas Dievs vel jam sakąs:
– Liuciau, sakyk: „Vardan Dievo“, – ir tuoj būsi lauke.
Nu, jau matąs, kad savo stanga nieko neveiksiąs, ir pasakęs:
– Vardan Dievo.
Ir tuoj strekt ant krašto ir lauke.
Daugiaus ir vel einą su ponu Dievu abudu. Einą tokiuo paupeliu ir radę tokius du akminėlius. Ponas Dievs tuos pasiėmęs ir ėmęs į kits kitą skelti – ir ėmę kibirkštys šokti, o iš tų kibirkščių pasidarę aniuolai. Kiek kartų ponas Dievs skėlė, tiek buvę pulkų aniuolų. Daugiaus ponas Dievs tuos akminėlius numetęs į tą upelį ir nuėjęs su tais savo aniuolais. Liucius susiieškojęs tuos du akminiukus, kai pagavęs skelti, tai prisiskėlęs tokią daugybę, bent devynius pulkus tų savo aniuolų. Bet jo buvę tokie negražūs, baisūs, juodi – tokie pat, kaip ir jis pats. Daugiaus ponas Dievs vaikščiojo su savo pulkais, o Liucius – su savo.
Daugiaus ponas Dievs nuėjęs ant tokio kalnelio ir nulipęs iš molio žmogų. O Liucius nuo tolo atsistojęs žiūriąs, ką ten tas ponas Dievs padirbęs, bet artyn su savo pulkais nedrįsęs eiti. Ponas Dievs sakąs:
– Nu, Liuciau, eikit jūs visi tam žmogui, kur aš nulipiau, pasikloniokit, tai mes galėsme visi į vieną kuopą susimaišyti.
Liucius einąs artyn ir juokiąsys, sakąs saviemsiem:
– Matote, ko tas ponas Dievs neprasimanys…
Priėję visi artyn, tuoj Liucius pirma, o tie jo aniuolai paskui ir ėmę spjaudyt, skrepliuot, snargliuot ant to žmogaus, pono Dievo nulipyto. Saką:
– Ką jis čia niekus padirbo, o da mes jam eisme kloniotis…
Ir tei[p] jie visi gatavai nuo pono Dievo atsiskyrę, nebeklausę, ėmę sav šėliotis: kelt balius, nibrus su muzikom, su linksmybėm. Ponas Dievs ant jų labai supykęs ir nugrūdęs į tą jo pragarinę duobę visus. O tie pono Dievo aniuolai nusigandę sugiedoję:

Dieve aukščiausis,
Dieve mieliausis,
Ką aš tad veiksiu,
Kur pasidėsiu,
Kad gyvenimo
Pasibaigs dienos?..

Tai nuo tų žodžių velniai vieni į peklą, kiti ant žemės, o kiti ant oro pasilikę. Tai dabar kad ant žemės žmonys sav galą pasidaro – pasikar, pasipjaun, nusišaun ar kaip kitaip nusibuodij, – tai visi tie darbai tų velnių, kas ant žemės ir ant oro. Tai kad koks velns ant to žmogų prigundo, tai tas jau yra ant žemės atsibuvęs ir ein sav į peklą pas kitus savo draugus. Gi kas žmonis naktį paklaidin, vedžioj po balas, tai vis darbai tų velnių, katrie čia da tebesivalkioj.
O tą žmogų, kur tie velniai apibjaurojo, tai ponas Dievs tą vel par nauja pargniaužtavęs, parminkęs ir vel pataisęs gražų tokį, koks buvo pirma nulipytas, ir tą papūtęs su savo dvasia – tas ir palikęs gyvs. Ir ponas Dievs jį į rojų pastatęs, kur jam visa ko buvo gert, valgyt ir visokių medžių su obeliais, su grūšnėm, su uogom. Daugiau ponas Dievs klausiąs jo:
– Ar dabar čia tav gerai?
Žmogus sakąs:
– Būtų nė šio, nė to, tiktai kad man vienam ilgu.
Daugiau jam ponas Dievs iš jo šonkaulio padirbęs pačią ir paguldęs šaly jo jam bemiegant. Nu, tai jis labai džiaugęsis, kad graži buvus.
Pirmųjų žmonių skūra buvus toki ant viso kūno kai nagas, užtai jiems nė drabužių nereikėję. Kai sugriešiję, tai tiktai beliko tų nagų žmogui ant pirštų galų, ir pasijuto, kad pliki asą.
Būtų da ir daugiaus sakęs tas žmogelis, bet nebeturėjo laiko: jam reikė eit jau prė darbo.

PATEIKĖJAS: Kigis (Kigas)

FIKSUOTOJAS: Matas Slančiauskas

FIKSAVIMO METAI: 1901-1910

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Beržėnai, k., Rudiškių sen., Joniškio r. sav., Šiaulių apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Beržėnų dvaras

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 293, Nr. 650
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 12. Juodoji knyga. Surinko Jonas Basanavičius. Sudarė Kostas Aleksynas. Parengė Kostas Aleksynas, Leonardas Sauka. Įvadą ir paaiškinimus parašė Leonardas Sauka. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SAUGOMA:
LLTI BR (Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos rankraštynas) | F 2-434 („Juodosios knygos”), Nr. 650 (Mato Slančiausko X pluoštas)

Spausdinti

Atgal