Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=6730&FId=9569&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1995 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Vienam karaliui prisiejo išjoti ant šešerių metų į karę. Karalienė nenorėjo išleisti savo vyrą, bet karalius nežiūrėjo jos ir išjojo. Truputį pajojęs, grįžta pažiūrėti, ką karalienė veikia. Atranda apalpusią. Karalius ją atgaivino, bet laiko neleido dykai, vėl išjojo. Karalienė vėl apalpo. Tad įeina į karalienės kambarį urėdas, kurį karalius išjodamas paliko visą karalystę valdytų. Įejęs prie karalienės, pradėjo meilautis, bet karalienė atstūmė jį ir nesutiko ant jo prašyma nuodėmę papildyti. Urėdas labai užpyko ir nurašė karaliui, kad jo pati su tarnais užsideda. Karalius atrašė: „Lai būna, nedaryk nieko“. Paskui kitą kartą urėdas vėl rašo karaliui, kad jo pati su tarnais užsideda. Karalius vėl nieko neleido daryt. Rašo urėdas tretį kartą, kad jo pati nor ištekėti už viena iš karaliaus tarnų. Tad karalius parašė: nušauti ją. Apsidžiaugęs urėdas prisakė tarnams išvežti karalienę su jos dukteria už miesta, nušauti ir, išlupus abidviem akeles, parneštė jam. Tarnai turėjo pildyti jo prisakymą. Išvežė karalienę su dukteria ant nušovimo.
Keliu bėga du šuneliu, vienas didelis, antras mažas. Teip karalienė ir sako:
– Brangi mano tarnai, jūs matote, kad aš nekaltai kenčiu. Paleiskite mane ir dukterį, o vietoj manęs ir dukters nušaukite tuodu šuneliu, išlupkite akeles ir parneškite tam judošiui urėdui.
Tarnai teip ir padarė. Karalienę su dukteria paleido ir prašė, kad ji nesirodytų į savo dvarą:
– Mums, – sako, – ir tau bus smertis nuo urėdo.
Tad karalienė su dukteri mažitele nubėgo į mišką. Miške atrado gilį urvą ir tame urve pasislėpė.
Vakare ateina į urvą gyvolis šerna. Šerna labai persigando pamačius porą žmogysčių, bet greit atsitekėjo, ir su laiku pasipažinę gyventojai urvo viens su kitu, priprato prie kits kito. Karalienė milža šerną ir pienu maitino save ir savo dukterį. Kartais šerna parnešdavo ir kitokia maista. Teip jie visi trys gyveno kelitą metų. Jau pagrįžo ir karalius iš karės.
Vieną gražį dieną išejo karalius medžioti į tą mišką, kur gyveno karalienė. Bamedžiodamas pamatė šerną ir pradėjo vytis. Šerna pribėgo prie savo urvo ir įlindo. Atbėgo ir karalius prie to urvo – ir ką jis mato? Sėdžia jo pati su dukteria urve, drabužiai karalienės jau nudriskę, beveik nuoga visa. Karalius šuoko jai ant kaklo, pradėjo bučiuoti. Tuoj prisakė savo tarnams atvežti puikius drabužius iš dvaro del karalienės ir dukters, ir visi trys pagrįžo į savo dvarą džiaugdamos. Karalienė apsakė viską, kaip atsitiko. Tad karalius prisakė savo tarnams urėdą į kalėjimą įmesti. Paskui išvedė jį int laukynus, ir sutraukė tą urėdą arkliais ir jo kūno dalis sumetė į balan.

FIKSUOTOJAS: Briedis

FIKSAVIMO METAI: 1904

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Telšiai, apskr., , , , Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Telšių pavietas

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 53-54, Nr. 18
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 2. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1995. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 18
Lietuviškos pasakos yvairios (II t.). Surinko dr. J. Basanavičius. Chicago (III.): Turtu ir spauda „Lietuvos“, 1904.

PASTABOS: J. Basanavičiaus pastaba: mitologinės-istorinės.

Spausdinti

Atgal