Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=6756&FId=9578&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1995 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Vienas tėvas numirdamas pasakė savo sūnams, kurių buvo trys: du gudriu ir vienas kvailas:
– Ateikit puo vieną ant mano kapo, prisipylę po maišelį pelinų.
Tėvas pasimirė, broliams reikia eiti ant tėvo kapo. Gudriejie broliai prašo kvailį, kad jis eitų pirmą naktį. Kvailys, prisipylęs pelinų maišelį, nuejo ant kapo ir atsigulė. Gird iš žemės balsą:
– Ar yra mano sūnus?
– Yra, – atsakė kvailys.
Vėl balsas iš po žemės:
– Eik laukan iš kapų, atrasi juodą žirgą, prikabintą prie tvoros. Tu tą žirgą paleisk, tikt nusimauk kamunas ir ištrauk vieną ašatį iš uodigos, parsinešęs namon, sudegink jį. Kad tau reikės kuomet žirgo, išeik į laukus, sužvangink su kamunomis, ir tuoj jis atbėgs pabalnotas, ir ant balno rasi gražius rūbus.
Išejo kvailys iš kapų, rado žirgą. Jis numovė kamunas, ištraukė ašatį iš uodigos, pagrįžęs namon, sudegino ir pats atsigulė ant pečiaus.
Broliai iš ryto klausia, kaip ten buvo.
– Ką tik gyvas išlikau, – atsakė kvailys.
Antrą vakarą reikia eiti antram broliui. Tas prašo, kad eitų už anan kvailys. Kvailys atsisakinėjo iš pirmo, ant galo sutiko eiti. Pasijėmė pelinų maišelį, nuejo ant tėvo kapo ir atsigulė. Gird iš žemės balsą:
– Ar yra mano sūnus?
– Yra, – atsakė kvailys.
Vėl balsas iš žemės:
– Eik iš kapų laukan, atrasi prikabintą bėrą žirgą. Tu nuo žirgo numauk kamunas, ištrauk iš uodigos ašatį, parsinešęs namon, sudegink. O kad tau reikės to žirgo, išejęs į laukus, suskambink su kamunomis, ir tuoj jis pribus.
Išeina iš kapų, randa žirgą. Ištraukė plauką iš uodigos, numovė kamunas ir parkeliavo namon.
Trečią vakarą reikia eiti vyresniui broliui ant tėvo kapo. Tas ir prašo, kad eitų kvailas. Bet kvailys nebeina, atsisakinėja:
– Šį naktį, – sako, – ką tik galą negavau, o ateinančią bus da blogiau.
Vyresnysis brolis dreba iš baimės ir vis nepaduoda prašęs kvailio. Sutiko kvailas. Pasijėmė pelinų maišelį, nuejo ant tėvo kapo ir atsigulė. Gird iš pa žemių balsą:
– Ar yra mano sūnus?
– Yra, – sako kvailys.
– Eik laukan iš kapų, atrasi širvą žirgą prie tvoros, numauk kamunas, ištrauk iš uodigos ašatį, parsinešęs namon, sudegink. O kad tau žirgo reikės, išejęs į laukus, sužvangink su kamunomis, ir pribus.
Išēna iš kapų – stovi širvas žirgas. Numovė kamunas, išsitraukė plauką iš uodigos, parsinešęs sudegino.
Ant rytojaus du gudru broliu klausinėja, kaip, ar gyvas beišlikęs. Jiedu dėkavojo jam už ejimą ant kapo. Kvailys jau tur tris žirgus.
Vieną kartą karalius padirbo iš stiklo dideliai aukštą kalną. Ant viršaus kalno pasodino vienturtį savo dukterį ir liepė visims po visą karalystę apsakyti, ne tik po tą karalystę, bet ir po kitas karalystes: kas įjos į kalną, tas gaus už pačią dukterį ir jo karalystę.
Visi rengiasi ant tos dienos, teipogi ir kvailio broliai. Kvailys prašosi savo brolių, kad ir jį leistų joti drauge su jais. Jis turėjo menkan kumelpalaikę. Broliai per jo ilgą prašymą leido joti. Išjojo visi trys. Bejojant keliu kvailys apsistojo pamiškyje, paleido kumelę ir pats prejo prie balos varlių mušinėti. Kaip jau brolių nebibuvo matyt, jis išsitraukė kamunas, sužvangino – ir tuoj atbėgo juodas žirgas pabalnotas, o ant balno viršaus gražiausi rūbai. Tuoj kvailys apsirėdė į rūbus, sėdo ant žirgo ir nujojo prie kalno. Nieko nemanstęs puolė į kalną. Bet tikt į trečdalę įjojo. Apsisukęs nulėkė namon, atjojo pas tą balą, numovė kamunas, ištraukė plauką iš uodigos, parsitaisė į savo nudriskusius drabužius ir nuejo namole.
Neilgai trukus parjojo ir jo broliai. Kvailys klaus:
– Na, ką, ar įjojat į kalną?
– Ei, kur įjosi, ne mums tatai! Vienas iš visų teatsirado, ir tas tik į trečdalę kalno teįjoja, ir nieks nežino, kas tas ir iš kur. Tuoj susisukęs nujojo savo keliu.
Karalius užsakė ant antros dienos tą patį. Vėl broliai susitaisė joti. Kvailys ir prašosi drauge. Išjojo visi trys. Atjojus pas mišką, kvailys sustojo sakydamas:
– Aš čia apsistosiu pasiilsėti, pasiilsėjęs truputį aš paskiau atjosiu.
Kaip broliai nujojo, jis vėl sužvangino su kitoms kamunomis. Atbėgo bėras žirgas, visas parengtas, su rūbais da gražesniais, su balnu. Sėdo jis ir jojo pas kalną. Vėl puolė į kalną, lig pusės įjojo. Susisukęs – namon! Jį norėjo suturėti, bet kur tau: leido kaip iš pypkės. Atjojo pas mišką, paleido žirgą, pasijėmė kumelę ir parjoja namon.
Parjoja ir broliai. Vėl jis išklausinėjo, kaip tenai buvo.
Karalius apgarsino ant trečios dienos. Vėl broliai susitarė joti pažiopsoti ant gražių ponų, kvailas drauge išjojo. Bet puskelyje apsistojo pasilsinti kumelę. Nujojus broliams jis išsitraukė trečias kamunas, sužvangino, ir atbėgo širvas žirgas, pabalnotas ir ant viršaus balno karališki rūbai. Jis apsitaisė į karališkus rūbus, sėdo ir atjojo prie kalno. Truputį pasižiūrėjęs, sudavė žirgui per šonus, kaip puls – už kelių šūksnių tapo viršuj kalno. Apjo apē karalaitę. O ši turėjo pasitaisiusi karštą gelžį – matyk, numanė, kad gal vėl nujoti, ir nieks nebžinos, kas jis toks, iš kur jis. Karalaitė pribėgo greit prie jo su karštu gelžiu ir išdegino šlauny ženklą. Kvailys, nieko neatbojęs, susisukęs pasiskubino nu kalno. Kareiviai norėjo jį suturėti, bet kur tau suturės! Parjoja pas mišką, paleido žirgą ir pagrįžo namon.
Pagrįžo ir broliai. Kvailys klausinėja, kas girdėtis:
– Bene jūs įjojat?
– Ben tiktai mes įjosiam? Iš visų viens delto ir atsirado įjoti. Bet paliko ir karalius nieko nežinųs. Norėjo suturėti kareiviai, bet tas nepasidavė ir kaip paukštis nulėkė.
Paskui karalius nutarė eiti ieškoti to, kurs įjojo į kalną. Visų pirmu išieškojo terpo karalaičių, paskui po grovus, didius ponus – nėra niekur su ženklu. Paskui po prastus žmones – ir nėra! Ant galo atejo ieškotojai pas tus tris brolius. Apžiūrėjo du – nėra.
– Ar nebėra jumis vyriškų daugiau? – klausia pasiuntiniai.
– Yra kvailas brolis mūsų.
Apžiūrėjo ir kaip tik atrado su ženklu. Tuoj pajėmė jį ir padarė vestuves su karaliaus dukterimi.

FIKSUOTOJAS: Briedis

FIKSAVIMO METAI: 1904

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Telšiai, apskr., , , , Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Telšių pavietas

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 54-57, Nr. 19
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 2. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1995. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 19
Lietuviškos pasakos yvairios (II t.). Surinko dr. J. Basanavičius. Chicago (III.): Turtu ir spauda „Lietuvos“, 1904.

PASTABOS: J. Basanavičiaus pastaba: mitologinės-istorinės.

Spausdinti

Atgal