Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=6763&FId=9589&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1995 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Kitą kartą netolie Telšių gyveno trys broliai: du protingu, o trečias kvailas, vardu Mikė. Tuodu protingesniejai pabaigė šiokį tokį mokslą ir, apart valdymo žemės, turėjo Telšiuose vietas konciliarijose.
Vieną vakarą tuodu sutarė eiti į pirtį nusivanoti ir išejo. Kvailasis Mikė paklausė mergos, kur jo broliai išėjo. Ji pasakė, kad į pirtį. Mikė ir nukeliavo į pirtį. Protingiejai broliai, pamatę Mikę pirtyje, sako:
– O ką tu čia, lebeda, atejai? Eik atneši mums kipelę*.
Mikė išejo namon atnešti kipelės. Beidamas keliu, užmiršo, ko jo prašė atnešti. Pagrįžo į pirtį pas brolius. Broliai sako:
– Kipelę. Ir kad neužmirštumei, eidamas keliu vis kalbėk: „Kipe kipe kipe kipe...“
Išejo Mikė. Jam einant per laukus, užpuolė gauja šunų, ir jis, besigyniodamas nuo šunų, vėl užmiršo, ko broliai prašė atnešti. Vėl pagrįžo pas brolius. Mikė apsakė, kaip viskas atsitiko.
– Et tu, mulki, tau reikėjo pasijimti mietą*, kad atsigintum.
Broliai pasakė „kipelę“, ir kvailys išejo. Eina per miestą ir vis kalba:
– Kipe kipe kipe kipe...
Važiuoja popas su popiene. Popas gird, kad žmogus vis niauzg kasžin ką. Popas privažiavo prie kvailio ir klaus:
– Ką tu čia plepi?
O Mikė vis atsako:
– Kipe kipe kipe kipe...
Popas užpyko:
– Sakyk, suken syn, ką tu čia plepi?
Tiktai Mikė teikšt jam į galvą su mietu. Popas išvirto iš rogių. Popienė persigando ir nulėkė į policiją. O Mikė vėl užmiršo, ko broliai buvo prašę atnešti, ir pagrįžo į pirtį. Broliai jau nusimazgoję ir taisės eiti namon. Kvailys ir apsakė, kaip su juomi atsitiko ir del ko užmiršęs. Tad broliai labai persigandę, greit apsitaisė, ir visi trys nubėgo ten, kur popas gulėjo užmuštas. Tuoj pagrėbė už kojos, pervilko namon ir įkasė pirtyje puo ardu ir prisakė kvailiui, kad niekam nieko apei tą nepasakotų. Policija, atbėgusi ant tos vietos, kur buvo užmuštas popas, nerado. Ieškojo visur, bet kur tau berasi!
Popienė, matydama neberasianti savo vyro, pakėlė trizną už vyrą. Pakvietė ir tuodu du išmintingesniu broliu. Broliai iškeliavo ant atminimų popo. Kvailys paklaus savo šeimininkės:
– Kur mano broliai?
Ši atsakė, kad išejo ant atminimų popo pas popienę. Nuejo ir Mikė ant to baliaus. Įejo, atsistojo pas duris ir kalb per nosį:
– Kad popą užmušti, matai, man vienam, o pyragus, vyną gerti ir saldumynus valgyti tad visi galiantys.
Viens preina pro jo šalį, kitam ni vienam ne galvoj, ką jis murm. Eina pro jo šalį žandaras. Išgirdęs, kad „popą užmušti tai man vienam“, tuoj užklausė kvailio, ką jis nor pasakyti. Tad kvailys sako:
– Matai, ponali, kad popą užmušti, tai man vienam, o pyragus valgyt, vyną gert tai visi galiantys, net ir mano broliai.
– Ką tu, padlec, – plūdo žandaras, – tu mūsų batiušką – popą užmušai?
– Aš, – atsakė Mikė.
– O kur tu padėjai užmušęs? – klausė žandaras.
– Pirty puo ardu įkasėm visi mes trys broliai.
Tuoj policija užklausė protingųjų brolių, ar teisybę šitas kalba. Broliai atsakė:
– Ką čia, ponai, to kvailio klausote. Arklys nuspyrė su koja mūsų aviną – mes ir įkasėm pirtyje puo ardu, kitur žemė sušalusi, o jis ir mislija, kad tas buvo popas.
Policija nenorėjo tikėti brolių žodžiams ir pradėjo taisyties važiuoti pažiūrėtų. Tad tuodu protingiejai broliai išbėgo pirm visų, parbėgo namon, sugrėbė aviną, užsmaugė ir, nulakinę į pirtį, iškasė popą, o aviną į jo vietą įkasė. Popą nunešę ir įkišo į pusnę*.
Parvažiavo visa ponybė nu popienės, davė lopitą kvailiui ir prisakė jam kasti. Kvailys pradėjo kasti ir antdūrė kasžin kas. Kvailys su ranku čiuptilėjo ir sako per nosį:
– Ar jūsų popas gauruotas buvo?
– Kask tu, svolač! – išplūdo žandaras ir davė jam su kumščia į kuprą. Kvailys kas, lopita nelenda. Vėl pačiupinėjo su ranku ir sako:
– Ar jūsų popas su ragais buvo?
Vėl žandaras pradėjo svolačiuoti. Kvailys kas toliau ir apčiupinėjo keturias kojas ir sako:
– Ar jūsų popas su keturiams kojoms buvo?
Pristavas šlupt jam į ausį:
– Tu, padlec, da iš popo juoksys?! Kask!
Kvailys kas tuojau ir, apčiupinėjęs terp paskutinių kojų, sako:
– Ar jūsų popas su kuliu buvo?
Vėl maskoliai sukinsiniavo kaip galėdami Mikę. Paskui kvailys sugriebė už ragus avinui ir ištraukęs drėbė ant aslos:
– Ar toks jūsų popas buvo?
Visi pamatę, kad popas buvo apžėlęs, ant keturių kojų, su ragais. Visi pagrįžo kaip muselę kandę.

FIKSUOTOJAS: Briedis

FIKSAVIMO METAI: 1904

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Telšiai, apskr., , , , Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Telšių pavietas

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 59-62, Nr. 22
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 2. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1995. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 22
Lietuviškos pasakos yvairios (II t.). Surinko dr. J. Basanavičius. Chicago (III.): Turtu ir spauda „Lietuvos“, 1904.

PASTABOS: J. Basanavičiaus pastaba: pasakojims. Paaiškinimai: k i p e 1 ę – Bs. skl. kipelė – indas medinis su viena ausia mietą – Bs. skl. baslį p u s n ę – Bs. skl. vėpūtą

Spausdinti

Atgal