Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=6785&FId=9626&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1995 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Gyveno neturtingas tėvas. Jis turėjo tris sūnus: du protingu, o trečią durnių. Mirdamas nieko neturėjo palikti savo sūnams – paliko triobelę ir tvartus. Tvartai turėjo tris duris, ir kožnam paliko puo tvartelį su vienomis durėmis ir pasakė:
– Kad bus šilta diena, atidarykiat duris savo tvartų.
Tėvas pasimirė. Atejo šilta diena. Visi trys atidarė duris. Priejo pilni tvartai visokių gyvulių, kad ir sutilpti nebgalėjo, tikt į tvartelį durniaus įejo viena ožka. Du broliu paliko turtingu, turėjo ir mėsos, ir piningų, o durnelius, suspaudęs keletą sūrių iš ožkos piena, valgė. Paskui mato, kad teip negalima gyvent. Pasidirbo spanstus su kartuvėmis, išnešė ant kelio ir užspendė. Tuo keliu ejo daugybė žmonių. Viena moteriškė ir pasikorė, o durnius, pamatęs pasikorusią moteriškę, greit pagrėbęs nusinešė į savo tvartelį. Ant rytojaus paprašė savo brolių žirgą su vežimeliu, pasuodino moteriškę negyvą, padėjo ant kelių keletą sūrių ir išvažiavo į miestelį. Keliu bevažiuojant privažiavo tiltą. Jis susuka vežimą skersai kelio, įdavė į rankas nabašninkės apivarslus, o pats pasislėpė puo tilto.
Atvažiuoja ponas su keturiais žirgais. Purmonas šauk, kad iš kelio suktumės. Moteriškė neklauso. Pons turėjo sustoti ant kelio ir ejo pas senutę. Mato – sūrius laiko ant savo kelių. Priejęs paklausė, kiek nor už sūrį. Moteriškė nebkalb su juomi. Ponas, užpykęs, kad su juomi toki bobpalaikė nenor kalbėti, kaip duos jai į ausį – ta ir išvirto. Durnius pamatęs iššuoko iš patilčio ir sako:
– Kaip tu gali užmušti mano pačią?! Žiūrėk, tu suvis užmušai.
Ponelis persigandęs sako:
– Cit cit, nerėkauk, kiek tu nori, aš tavi užmokėsiu.
Ir durnius gavo daugybę piningų.
Pargrįžęs namon, papjovė ožką savo, nulupo skūrą, sudėjo į vežimą mėsą ir skūrą ir ant rytojaus, pasodinęs tą pačią žmoną su keleta sūrių, išvažiavo kitu keliu – pasakė broliams, kad važiuoja į tokį miestą ožkos mėsą parduoti. Bevažiuodamas irgi privažiavo mažą tiltelį. Čia apsistojo, susuko vežimą skersai kelio ir pats pasislėpė puo tilto. Gird – atžvang su visokiais skambalais didiliai didis pons. Purmonas šauk:
– Iš kelio, iš kelio, ei!
O ta ir klausyt nemislija. Tad ponas šuoko iš karietos, pribėgo prie moteriškės, jau ir apė sūrius nebeklausinėjo ir kaip duos į ausį! Ta žluipt iš vežimelio ant žemės išvirto ir negyva. Durnius pamatęs staiga iššuoko iš patilčio:
– Kaip tu galėjai užmušti mano pačią?! – Ir pradėjo šaukti iš visos gerklės: – Žmonės, ant pagelbos!
– Cit cit, susimildamasis, nešauk, – sako pons, – aš tavi užmokėsiu, kiek tikt norėsi.
– Pripilsi, – sako durnius, – ožkos skūrą piningų ir daugiau nieko.
Pons, bėdos tekęs, pripylė ir nuvažiavo savo keliu.
Pagrįžo [durnius] namo, apsakė savo broliams, kad tame mieste labai brangi mėsa:
– Aš už ožką, žiūrėkit, kiek piningų gavau! – (Pagrįždamas jis išmetė iš vežimėlio ir tą moteriškę, ir ožkos mėsą.)
Broliai susitarė išpjauti savo gyvolius ir vežti į tą miestą parduoti. Susitaisę nuvežė, bet nieks ni klauste neklausė, ir jie sugrįžo su visa mėsa.
Ant rytojaus broliai, supykę už tokį apgavimą, nutarė jį užmušti.
– Bet ką čia mes tepsimos, geriau nuskandinkiam.
Teip ir padarė. Pajėmė maišą, įkišo, užrišo ir neš į upę nuskandintų. Kelias ejo pro karčemą. Jie sustojo, paliko maišą su broliu, o pačiu du nuejo į karčemą išgert, kad smarkesni būtum.
Durnius, pasilikęs ant kelio, gird – ein žydas, poteriaudamas savo poterius. Durnius pradėjo rėkti:
– Ui, vei, nemoku nė rašyti, nė skaityti – nor žydų karalių padėti.
Žydelis išgirdęs sako:
– Ui, aš moku ir rašyti, ir skaityti – ar aš negalėčio būti karalium?
– Gerai, atrišk maišą.
Atrišo.
– Lįsk į maišą.
Žydas įlindo, o durnius pasijėmė jo kromą su visokiais puikiais daiktais ir nubėgo į mišką.
Atejo broliai jau kur kas dransesni. Pajėmė maišą ir įmetė į upę.
Durnius susišlapino visas ir ant vakaro pagrįžo į namus ir sako broliams:
– Gerai, kad jūs mani įmetėt į vandenį. Kiek ten visokias naudos, kokie magazinai – žiūrėkiat, kiek visokių daiktų parsinešiau!
Jis išsidžiaustė savo visus šilkinius skepetus, elenderskas drobes, abrūsus ir daugybę kitų daiktų.
Broliai, matydami tiek daiktų, nutarė ir jie eiti į upį skandintis. Priejo prie kranto upės ir sako:
– Pirmu aš šuoksiu, o jei aš iškišiu ranką, tai ir tu šuok – su ranku aš tave pavadinsiu, jei atrasiu tus magazinus.
Teip ir padarė. Viens šuoko po pirma ir skęsdamas, prašydamas pagalbos, iškišo aukštyn rankas. Tad antrasis šuoko jam ant viršaus, ir abu nuskendo. O durniui vienam paliko visi jų turtai.

FIKSUOTOJAS: Briedis

FIKSAVIMO METAI: 1904

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Telšiai, apskr., , , , Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Telšių pavietas

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 62-64, Nr. 23
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 2. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1995. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 23
Lietuviškos pasakos yvairios (II t.). Surinko dr. J. Basanavičius. Chicago (III.): Turtu ir spauda „Lietuvos“, 1904.

PASTABOS: J. Basanavičiaus pastaba: kytruolių-galvočių pasakos.

Spausdinti

Atgal