ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=6818&FId=9678&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1995 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Kitą kartą gyveno dvarponis. Jis turėjo tris sūnus, visus išleido į klesas. Kaip sūnai pabaigė klesas, tėvas padarė didelį balių. Ant to baliaus susirinko daugybė ponybės. Tėvas per balių užklausė savo sūnų, kokius stonus jie nor išsirinkti. Vienas pasakė kunigu norįs būti, antras – daktaru, o trečias sako:
– Aš noriu, tėveli, būti vagimi.
Tėvas, labai už tą užpykęs, išvarė jį nuo savęs ir pasakė:
– Kad tu daugiau ni kojos neįkeltumi prie manęs.
Išvarė – išvarė, ką daryt, reikia eit į svietą. Vagis tas ir nukeliavo pas karalių ir tarė:
– Šviesiausis karaliau, aš esmu vagis, mokslą pabaigiau ant vagystės.
Karalius tarė:
– Ar tu gerai moki vogti? Pavok mano visų gražiausį žirgą iš tvarto. Jei pavogsi, gausi 2000 rublių, o jei ne, tai nukirsiu tavo galvą.
– Gerai, – atsakė vagelis.
Karalius pristatė tą žirgą daboti tris kareivius: viens ant žirgo, o du iš šalių už apinasrės turėjo. O vagis nusisamdę skūrinę kumelę nuo žydelio ir ratelius, nusipirko porą boselių degtinės, o vieną butelį pasitaisė tokios stiprios degtinės, kad, truputį užgėrus, tuoj galima užmigt. Viską susitaisęs, apie aušrą važiuoja vagelis pro karaliaus rūmus, netolie tvartų, kur buvo žirgas, pargriūna į griovį ir pradeda rėkauti ant pagelbos. Kareiviai, dabotojai žirgo, išgirdę tokį rėkavimą, nutarė vienas iš jų eitų pažiūrėti, kas ten dedasi. Tas kareivis, kur ant žirgo sėdėjo, sako:
– Eikitau judu, aš viens pabūsiu prie žirgo.
Ir nuejo juodu pas rėkaujantį keleivį. O vagis, pamatęs ateinančius, prakalbėjo pusžydišku balsu:
– Ui poneliai, aš esmi keleivis, vežuos degtinę iš miestelio ir, ant nelaimės, įkritau į griovį.
Kareiviai prieję atstatė žydelio vežimėlį ir paprašė:
– Kad degtinę veži, ar neturi po burną išgerti?
Vagis sako:
– Kad jūs man gero padarėt, ir aš jums gerą padarysiu. Šekit butelį, aš visą atiduodu už tokį geradėjystę.
Tuodu tuoj išgera po burnelį ir nusinešė pas savo trečią kareivį. Ir visi trys visą butelį išgėri. Paskui vagelis, palikęs savo vežimėlį, priejo prie tvarto, paskui iš palengvo įejo į vidų ir mato, kad du kareiviu gulia ant žemės, o trečias ant žirgo irgi užmigęs teip stipriai, kad jis priejęs sujudino jį už kojos, o tas ni kukšt. Tuoj nuėmė nuo žirgo kareivį, paguldė ant žemės drauge su kitais. Nuo visų kareivių nusikabinėjo šobles ir vietoj jų įdavė į rankas šluotas, kačergas ir kitokių niekniekių. Pats išvedęs žirgą, parjoja į savo kvatierą.
Ant rytojaus ankstie pats karalius bėga į tvartus žiūrėtų, ar tebėra žirgas. Ir ką jis mato? Visi kareiviai gul kaip užmušti be šoblių, be kepurių, o žirgo ni pėdsako. Puo kokios valandos ir atjoja vagelis, su šoblėmis apsikabinėjęs, ir sako:
– Šviesiausis karaliau, atimkias savo žirgą.
Karalius atsiėmė žirgą ir užmokėjo 2000 raudonųjų. Karalius paskui sako:
– Kad tu esi pabaigęs mokslą ant vagystės, pavok tu mano pietus, kaip aš rytoj valgysiu su kitais svečiais.
– Gerai, pavogsiu, – atsakė vagelis.
Vagelis prisipirko daugybę vėžių, pasitaisė degančius žibintuvus. Netolie nuo karaliaus rūmų buvo aukštas kalnas. Pietų laike jis nusinešė vėžius pas tą kalną, sustatė viens po kita, įraišioja į kojas vėžiam tų žibintuvelių ir uždegė. Ponybė, bevalgant pietus, pamatė pro langus dyvnas šviesas ir atsistojo stebėtis, bet nieko neišmanė, kas tai per šviesos. Jie mato, kad šviesos iš palengvo eina. Ant galo susitarė bėgtų pažiūrėti. Ir išbėgo, pietus palikę. Tad vagelis įbėgo į kambarius, sumetė sugriebįs pietus į maišą ir išsileido laukan. Pagrįžę nebrado jau valgymų ant stalo. Karalius tad suprato, kad čia darbas vagelio. Vagis gavo daugybę raudonųjų.
– Na, – sako karalius, – kad tu toks gudrus esi, tai pavok nuo mano pačios šį naktį žiedą nuo piršto.
Ir ant to sutiko vagelis.
Tą naktį karalius atgulė pas karalienę pasijėmęs šaudyklę. O vagelis pasidirbo pavidalą žmogaus ir, kaip tik atejo naktis, priejo prie lango to kambario, kur gulėjo karalius, iš palengvo išlupa vieną šalį lango ir pradėjo kišti pro lango pavidalą žmogaus. O karalius nemiega, viską mato. Vagis kiš ir vėl atsitrauks – įkišo pusę pavidalo, tad karalius iš šaudyklės paukšt į lendantį pro lango. Tuo tarpu vagelis greit atitraukė pavidalą, drėbė ant žemės ištaręs: „A, a...“ – kad karalius suprastų, jog vagis yra nušautas. Karalius, išgirdęs tą viską, tarė:
– Še tau, dabar tu pavok žiedą nuo mano pačios...
Paskui karalius begulėdamas manstė: „Man jug negražu žmogų užmušti. Eisiu, – sako, – pajimsiu vagį tą ir į žemę įkasiu, tad nieks nežinos“. Teip ir padarė. Tuoj iššoko iš lovos, pasijėmė lopitą ir, pagrėbęs už kojų, pavilko į laukymę, iškasė duobę, įmetė ir užkasė. Jam besidarbuojant įšoko pro lango vagelis, pribėgo prie karalienės, sučiupo ranką ir nuplėšė plėstinai žiedą. Pagrįžęs karalius atrado beraudojantį karalienę: pirštas karalienės net kruvinas buvo.
Ant rytojaus vagelis atnešė žiedą, taręs:
– Šviesiausis karaliau, išpildžiau tavo prisakymą, atimkias žiedą.
Už tą gavo jis geras dovenas.
Paskui, ilgam laikui perėjus, pavadino karalius vagelį pas savi ir tarė:
– Nu vageli, kad tu pristojai prie manęs už vagį, tai tu dabar pavok nuo kunigo, kurs čia tame mieste gyvena, visus piningus.
– Gerai, – tarė vagilis ir išejo savo keliu. Prie to jis taisės keletą dienų. Pasidirbo sparnus angelų, pasisiūdino baltus rūbus, apie galvą pasidirbo tam tikras šviesas. Vieną vakarą, kad buvo nišparas, atejo ir jis, pasilipo ant viškų* ir pasislėpė. Po nišparų zokrastijonas uždarinėjo duris ir pats išejo, o ubagas gulėjo bažnyčios zokrastijoj. Kaip jau buvo puo dvylikos nakties, vagelis apsitaisė į savo rūbus angeliškus, atejo pas didįjį altorių, užsidegioja žvakes visas, o pats pasilipo ant altoriaus ir pradėjo giedoti lotyniškai „domine“. Tad ubagas, išgirdęs lotyniškas giesmes bažnyčioj, staiga šoko iš lovos, įbėgo į bažnyčią, žiūr – mato ant altoriaus – angelas. Stebėjosi, stebėjosi, ant galo angelas tarė:
– Eik kuo greičiausiai pas savo kunigą senelį, pasakyk, kad Dievas atsiuntė arkangelą, pasakyk, kad jis surinktų visus savo piningus, ir aš šį rytą nešiu jį į dangų gyvą. Tik pasakyk, kad neužturėtų ni vieno grašio. Jei užturės – kaip pasikelsiva į debesius, jis nukris į peklą už apgavimą Dievo. Pasakyk teipgi, kad ir jo šeiminykė surinktų savo visus piningus, aš ateisiu už dviejų sanvaičių ir ją į dangų nunešti. Pasakyk, lai supila visus piningus į maišą ir atneša į bažnyčią ir tegul pasijema kitą da maišelį.
Ubagas nubėgo pas kunigą ir viską apsakė, kaip liepė arkangelas. Kunigas staiga šuoko iš lovos, pradėjo ieškoti piningus. Ieškojo, ieškojo, ant galo surinko visus, supylė į maišą – buvo ką tik ne pilnas, o kaip pridėjo ir šeimininkė jo – buvo pilnas maišas. Pasijėmė da kitą maišelį ir nuejo į bažnyčią. Piningus nunešė keletas senelių ubagų. Tad vagelis arkangelas sako:
– Kaip danguose, teip ir ant žemės. Ant žemės kortomis lošei, ir danguose loši, užtat ir piningus pajimsiam drauge. Dabar lįsk į maišą, aš tave nešti nešiu iki kalno, o tenai pasikelsiva į orą.
Kunigas persižegnojo, įlindo į maišą. Vagelis piningus drėbė ant vieno pečio, o kunigą ant antro ir iškeliavo iš bažnyčios. Kunigas buvo mat riebus. Vagelis nebepaneša ir sako:
– Melskias, jau per debesis plaukiame.
Pupt ir pametė į purvyną, pradėjo maišą vilkti pažemiu ir atvilko pas tvartus to paties kunigo.
– Dabar, – sako vagelis, – žegnokis, tuoj įlipsim į dangų – matau, šventas Petras atidarė dangaus vartus.
Ant tvarto buvo kalakutai, ir reikėjo lipti per kopėčias. Vagelis piningus paliko pas tvartą, o maišą su kunigu nunešęs ant tvartu ir drėbė į kalakutų būrį. Kalakutai suulbėjo:
– Bolololo...
Kunigas klaus:
– Ar toks angelų balsas?
Vagelis atsako:
– Toks.
O pats nuejo piningais nešinas.
Iš ryto ankstie šeimininkė atsikėlus ejo kalakutų lesinti. Kaip ji ateėjo pas kalakutus, kunigas klausia:
– Babele, ar ir tu atejai jau į dangų?
Šeimininkė nesuprato, kas čia dedasi. Paskui, išgirdus ir supratus balsą savo kunigo, priejo ir išleido, atrišusi maišą, jį iš dangaus.
O vagelis su maišu piningų nukeliavo prie karaliaus. Karalius, pamatęs jį su piningais, užpyko. Jis mislijo, ką čia padaryti, kaip nusikarti nuo vagies. Ir nutarė vagelį nuskandinti upėj. Įkišo į maišą ir davė dvims tarnams nunešti ir įmesti į upę. Tarnai pajėmė nešti. Reikėjo eiti pro karčemą. Viens iš nešėjų ir sako:
– Eiva į karčemą degtinės išgerti, kad būtumėme dransesni.
Ir nuejo į karčemą, maišą su vageliu ant kelio palikus. O vagelis, maiše pasilikęs, pradėjo rėkauti:
– Ui vei, nemoku nei rašyti, nei skaityti, nor žydų karaliumi paskirtė.
Tuo tarpu ejo žydas su kromeliu. Žydas, išgirdęs tokį kalbą, priejo prie maišo ir sako:
– Ui, cit, cit, tu nerėkauk, aš biskį moku rašyti ir skaityti – ar aš negalėčiau žydų karaliumi būti?
– Jei nori žydų karaliumi būti, atrišk maišą.
Žydas atrišo.
– Lįsk į maišą.
Žydas lįsdamas norėjo ir savo kromą pasijimti drauge. Bet vagelis sako:
– Et, tu paliksi žydų karaliumi, tai nebreikės. Geriaus atiduok man.
Žydas atidavė. Tad vagelis užrišo maišą ir pats nubėgo į mišką pasižiūrėti, kaip žydų karalių vainikuos. Tad iš karčemos atejo nešėjai, gerai prigėrę, nunešė pas upę maišą ir plumpt į vandenį. Žydas su maišu ir nugargaliavo lig dugno. O vagelis, maž daug susišlapinęs, ant vakaro parejo prie karaliaus su savo kromu, sako:
– O šviesiausis karaliau, jug ir poteriuos yra: kaip danguose, teip ir ant žemės. Kaip ant žemės, teip ir vandenie! Kas ten per magazinai, kokių visokių brangių brangesnių daiktų – jimk, kiek nori, tau nieks nieko nesako. Matai, ir aš parsinešiau pusę maišo visokių šilkinių ir drobinių daiktų. Būčiau ir daugiaus parsinešęs, bet nebgalėjau daugiau bepanešti. Kuomet nors da eisiu, kaip šius daiktus parduosiu.
Karalius klauso – ir jam norias kaip nors nuvykti į vandenius. Paklausė vagelio rodos. Vagelis pasakė, kad kiteip negalima, kaip tik į maišą reikia lįsti ir tą maišą į vandenį įmesti. Karalius įlinda, o vagelis nunešė ir įmetė į upę, taręs:
– Dabar tu mane visaip kankink.
Pats parejo pas karalienę. Karalienė laukė, laukė, kol vyras sugrįš, nebsulaukdama apsivedė su vageliu. Ant jų vestuvių ir aš buvau, medų vyną gėriau, per barzdą varvėjo, į burną neteko.

FIKSUOTOJAS: Briedis

FIKSAVIMO METAI: 1904

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Telšiai, apskr., , , , Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Telšių pavietas

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 68-74, Nr. 26
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 2. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1995. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 26
Lietuviškos pasakos yvairios (II t.). Surinko dr. J. Basanavičius. Chicago (III.): Turtu ir spauda „Lietuvos“, 1904.

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

PASTABOS: J. Basanavičiaus pastaba: kytruolių-išmintingųjų pasakos. Paaiškinimas: ant viškų – Bs. skl. pas vargonus

Spausdinti

Atgal