Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=6897&FId=9775&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1997 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Tėvas kitąsyk turėjo tris sūnus, du išmintingu, o vieną kvailą. Tas durnasis vis gulėdavo užpečkij pelenuos, nieko neveikė, buvo didelis tinginys, o kaip jis vis pelenuos gulėdavo, tai jį ir praminė Pelendrusu.
Išvažiau tėvas su anais dviem sūnais in girią malkų, o toj motina siunčia tą tinginį parnešt naščius vandens in upę, šiaip teip nukraustė jį no pečiaus. Nuvėjo pas upę, žiūri – an kranto didelė lydeka iššokus trokšta. Sako lydeka:
– Inmesk tu mane in vandenį.
– Tingiu.
– Susimylėdamas, inmesk! Jei tingi su ranka pasilenkt, tai nors su koja instumk in vandenį, aš tau daug gero padarysu! Kad tu ką norėsi, tai tik sakyk: „Per Dievo padėjimą, per lydekos prašymą kad man teip stotųs“, – tai tau viskas bus.
Kaip jis tai išgirdo, teip jau su koja ją instūmė in vandenį ir sako:
– Per Dievo padėjimą, per lydekos prašymą kad tie viedrai prisisemtų vandens.
Tuojaus prisisėmė. O jau tam tinginiui patiko. Dabar sako:
– Per Dievo padėjimą, per lydekos prašymą kad tie naščiai aitų namon.
Jau ir aina. Parėjo namon in stubą. Ta motina žiūri, kad vieni viedrai parėjo. Parsivilko ir jis paskui. Dabar važuotų ir jis in girią, ale netur vežimo, o tai buvo vasara. Ale stovi rogės an kiemo. Jis užsisėdo an tų rogių, sako:
– Per Dievo padėjimą, per lydekos prašymą kad tos rogės aitų in girią.
Tos rogės važuoja be arklių. Važiau pro karaliaus dvarą – karaliaus duktė insižiūrėjo, kad važuoja vasarą rogėm be arklių, ji iš jo labai juokėsi. Jis išgirdo, kad iš jo juokiasi, sako:
– Per Dievo padėjimą, per lydekos prašymą kad tu prakektum, o aš būčia to vaiko tėvas.
Nuvažiau in girią, sako:
– Per Dievo padėjimą, per lydekos prašymą kad tas medis užpultų an rogių.
Užpuolė.
– Kad važuotų namo.
Važuoja. Parvažiau namon ir vėl guli užpečkij pelenuos. O tos karaliaus dukters gimė sūnus, o koks tėvas – niekas nežino. Jau tas vaiks užaugo iki penkių metų. Sako tas vaiks in karalių:
– Aš norėčia savo tėvą pamatytie.
– N’o kaip tu jį gali pamatytie, kad nežinia koks.
Sako tas vaiks:
– Ištaisyt vieną kelią raudona gelumbe, sušaukt visos žemės vyrus, tai katras mano tėvas bus, tai tas atjos tiesiog per šitais gelumbes.
Teip tuojaus sušaukė iš visos karalystės, ir nė viens nedrįso jot per tais gelumbes, o buvo užsakyta ait ir spangiem, ir kvailiem, tai turėjo ir tas pelenuočius aitie. Užsėdęs ant kumelkos joja. Atjojęs ir joja tiesiog per tais gelumbes. Tas vaiks pasveikino jį, sako:
– Tai šits mano tėvas.
Kad jau jis tėvu, tai karalius juos apženijo, ir buvo karaliaus žentu.

PATEIKĖJAS: Adomas Krukis

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1896

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ožkabalių k., Vilkaviškio pav.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 149-150, Nr. 74
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 3. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1997. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 74
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.3. – 1904.

Spausdinti

Atgal