ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=6898&FId=9776&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1997 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo vienas ūkinykas, jis turėjo tris sūnus, du buvo kytri, o vienas durnas. Tas durnius vis gulėdavo pelenuos užkakalij. Paskyrė jiems tėvas visiem trim po stonelę, paskyrė tiem dviem po gerą arklį, o tam durniui – tokią utėlių suvėstą kumelaitę.
Ale pasėjo tas ūkinykas avižų pagiryje, o kad užaugo tos avižos, iš po nakties vis būdavo nuvėstos tos avižos. Aina tie kytriejai saugot. Atėję saugoja – naktij atbėgo iš girios trys žirgai: vieno kaktoj žvaigždė, antro kaktoj mėnuo, trečio kaktoj saulė. Gaudė gaudė – nepagau. Priėdę pabėgo. Parėjo namo, papasakojo, kad toki ir toki žirgai atbėgo, pagaut negalėjo, paėdę avižų pabėgo.
Ant rytojaus prašosi tas durnius, kad jį leistų saugot. Nenor jį leist, sako:
– Mes nepagavom, o tu, durniau, pagausi...
– Ale tik mane leiskit, šioki toki brolyčiai, tik leiskit.
Na, jau jį leido. Nuvėjo pas tas avižas. Atbėgo tie trys žirgai, jis pasivertė in sagutį, o kaip atėjo tie žirgai pas tą sagutį, ėmė insisegė tam, kur kaktoj žvaigždė, in karčius, paskui užsisėdo, parjo namo, pasistatė in savo stonelę, o kad atėjo pas anuos, tie klausė:
– O ką, ar pagavai?
Sako:
– Brolyčiai, ką tu pagausi: kaip atbėgo, teip nubėgo sau in girią.
Kitąnakt aina jau vėl tie kytriejai. Nuvėjo pas avižas, jau atbėgo tik du žirgai – jie vėl nepagavo. Paėdę nubėgo. Parėjo namo, sako:
– Matai, durniau, tu saugot nuvėjai, išvaikei – jau tik du žirgu atbėgo.
Ale antryt vėl prašosi, kad jį leistų saugot. Anie jo broliai mislia ir leist, ir neleist, ale per didelį prašymą jie leido jį vėl. Nuvėjo pas tais avižas, jau jis žino, katruom daiktu jie ateina, atsigulė prie tako to. Ale ateina tuodu žirgu – jis capt vėl pagavo tą, kur mėnuo kaktoj, užsėdo, parjo namon, uždarė in stonelę. Jau jis tur du tuos žirgus. Nuvėjęs atsigulė užkakalij. Antryt klausė tie kytriejai:
– O ką, ar nepagavai?
Tas durnius sako:
– Ką tu pagausi! Kaip atbėgo, teip nubėgo sau in girią.
Kitądien aina vėl tie kytriejai. Nuvėjo pas avižas – atbėgo jau tik viens, paėdė, nubėgo, nepagau. Parėję vėl barasi ant durniaus, kad jis išvaikė:
– Jau tik viens atbėgo.
Antryt vėl prašosi, kad tą durnių leistų sergėt – nenorėjo leistie, ale bet leido. Nuvėjęs atsigulė ant paprasto tako. Vidurnakty atbėgo tas žirgas paskutinis, kur kaktoj saulė, kaip bėgo pro jį, jis vėl sugriebė jį už karčių, užsisėdo, parjojo namon, inleido in stonelę savo, jau jis turi visus tris žirgus, o pats nuvėjęs atsigulė in pelenus.
Anryt klausė jo tie kytriejai broliai:
– O ką, ar pagavai?
Sako:
– Brolyčiai, ką jį pagausi: kaip atbėgo iš girios, teip nubėgo in girią!
Ant rytojaus aina jau jiedu vėl sergėt – jau neatbėgo nė viens. Parėję barasi ant durniaus, kad išvaikė:
– Jau nė viens neatbėga. Kad būtume tavęs neleidę, tai kad ir nebūtume pagavę, ale nors vis būtume matę tokius gražius žirgus.
Ne po ilgam karalius davė pastatyt stiklinį kalną ir pasodino ant ano savo dukterį. Davė žinią per laikraščius in visą savo karalystę, kad susirinktų jaunikiai iš visos žemės, kad katras užjos ant stiklinio kalno, tą paną pabučiuos, gaus no jos žiedą ir bus žentas. Išgirdo apė tai tie kytriejai broliai. Jie savo arklius gerai šeria an tos dienos jotie ant stiklinio kalno.
Atėjo jau ta diena, jiedu jau rengiasi jotie, ale prašos ir tas durnius, kad ir jį leistų. Sako:
– Kur mes tave leisim visą tokį pelenuotą, purviną, kad da gėdą apturėtumėm!
Neleidžia. Tuodu išjojo, o šits durnius nuvėjo in savo stonelę pas žirgus, priėjo prie to žirgo, kur žvaigždė kaktoj, sako jam tas žirgas:
– Pažiūrėk man in dešinę ausį.
Tas durnius pažiūri, kad dėl jo visi drabužiai, balnas, kančius, kamanos. Apsirengė, pasibalnojo – ko no dailiausias kavalierius, joja. Atjojo, užjojo in trečią dalį kalno, apsisuko, nujojo namon. O tiems, kurie ten buvo susirinkę, nėr ką ir pradėt jot an to kalno!
Sugrįžo tie broliai namo, klausė tas durnius:
– O ką, broleliai, ar užjojot an to kalno?
Anie jam sako:
– Tai ne su mūs arkliais užjot. – Sako: – Atjojo kažin iš kokios žemės koks jaunikaitis, užjojo iki trečiai daliai kalno, apsisukęs kaip nujo, teip nujo.
Už kelių dienų vėl karalius tą patį padarė. Ale jau rengiasi jot tie du kytriejai, prašos ir tas durnius, pakėlęs galvą iš pelenų. Tie jam vėl atsako:
– Ką tu ten veiksi? Da už tave reiks mums gėdą apturėtie.
Patys išjojo, o jį paliko užkakalyje gulint. Kaip tik jiedu išjo, tas durnius iš užkakalio išlindo – in stonelę pas tuos žirgus. Priėjo prie to žirgo, kur mėnuo kaktoj. Sako jam tas žirgas:
– Pažiūrėk man in dešinę ausį.
Tas pažiūri – kad dėl jo ir dėl žirgo visi aprėdai. Tuojaus apsirengė, pasibalnojo, išjo. Atjojo pas kalną, užjo iki pusei, apsisuko ir nujojo savo keliu, o tie visi išsiskirstė kas sau, nieks neužjojo.
Parjo tie broliai namo – klausė tas durnius pas anuos:
– O ką, šiandie ar katras užjojot ant kalno?
O anie atsako:
– Tai ne su mūs arkliais! Teisybė, atjojo viens, užjojo iki pusei kalno, apsisukęs ir vėl nujo atgal, ale tai ne an tokio arklio kaip mūs.
Trečiusyk vėl karalius tą patį padarė. Tie jau kytriejai išjojo, o tą durnių neleidžia. Tie kaip tik išjojo, tas durnius iš užkakalio – vėl pas savo žirgus. Priėjo prie to, kur saulė kaktoj. Prašnekėjo žirgas, sako:
– Pažiūrėk man in dešinę ausį.
Tas pažiūrėjo – visas aprėdas žirgui ir jam. Tuojaus apsirengė ir užsisėdęs išjo. Atjojo pas tą kalną, paleido tą žirgą – užjojo an to stiklinio kalno. Tuojaus toj pana pabučiavo jį, davė jam savo žiedą no piršto. Ir ten besiglamonint jiedviem, toj pana jam inspaudė čiekį in kaktą, o jis nejuto. Užsisėdo, nujojo no kalno, parjojo namo, pastatė žirgą, o pats vėl iš senovės papročio vėl in pelenus.
Ale parjojo anie jo broliai. Tas durnius pakėlęs galvą iš pelenų:
– O ką, broleliai, šiandie ar užjojot katras an to kalno?
– O tai ne su mūs arkliais užjot. Užjojo, – sako, – šiandie viens: atjojo kasžin iš kur, užjojo, apsisukęs ir vėl kasžin kur nujojo.
Ne po ilgam tas karalius nežino, kur jo žentas, žino, kad čiekiuotas, o nežino, kur jis yra. O tas durnius apsižiūrėjo, kad jo čiekis kaktoj. Ėmęs nusilupo pasipjovęs savo tą utėlių suėstą kumelaitę, tos kumelaitės pūslę sau užsimovė ant galvos, kad nebūt matyt to čiekio, ir guli sau pelenuos kaip tikras pons.
Pirmiausia karalius liepė susirinkt visiems aukšto stono, o žiūrės, katras su čiekiu. Visi susirinko – nėra su ženklu. Antrusyk sušaukė visus prastus žmones, žiūrės pas tuos. Susirinko tie visi – nėra su ženklu. Ant galo liepė karalius iš savo karalystės sugabent visokius durnius, kreivus, šlubus ir kuprotus. Dabar pareina ir tą durnių iš pelenų gabent. Biskį ten jį apiprausė, aprengė, nuvežė pas karalių. Jis iš ten ėmė ir pasikavojo. Ten tuos visus kareivius peržiūrėjo – nėr su ženklu. Ale sako:
– Kur tas durnius?
Neranda jo. Ieško ieško, rado ten tvarte mėšluos gulint. Atgabeno jį pas karalių, tada rado ant jo kaktos ženklą ir tą žiedą, kur jam dovanojo pana an kalno, ir liko žentu. Parsigabeno tuos savo žirgus ir tuojaus iškėlė veselią. Ir aš ten buvau, gėriau, valgiau, burnoj nieko neturėjau, per barzdą varvėjo.

PATEIKĖJAS: Adomas Berteška

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1895

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ožkabalių k., Vilkaviškio pav.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 151-154, Nr. 75
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 3. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1997. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 75
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.3. – 1904.

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Spausdinti

Atgal