Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=6902&FId=9783&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1997 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Žydai neturėjo karaliaus, nė dabar netur, ale jie susišnekėjo, kad jie gautų vištą, kad katra dėtų an dienos du kiaušiniu, ją nupirkt, papjaut, duot rabinui suvalgyt, tai jis, sako, bus mum karalium. Išėjo žydai krominykai in svietą, kad gautų tokią vištą pirkt. Atėjo viens žydas in tokią stubelę pas žmogų:
– Ar neturi kokią vištą parduot?
Sako:
– Turiu vištą, ale negaliu parduot, nes aš iš jos visą maistą turu.
Žydas klausė:
– Ar ne po du ji kiaušiniu deda?
Žmogus:
– Po du, – sako. – Vieną vakare deda, kitą iš ryto.
Žydui parūpo jau – bus gerai. Apsinakvojo. Vakare padėjo vieną, iš ryto kitą. Da tas žydas laukia vėl vakaro, pažiūrėjo, tikrai ar po du deda. Vakare padėjo kitą. Tas žydas tam žmogui daug pinigų užmokėjo, parnešė namo, papjovė, indėjo in pečių kept, o jau duos tam rabinui suvalgyt, kad karalium būtų, – o žydai išėjo ant poterių.
Pas tą žydą buvo bernas. Tas ėmęs prisitaikęs pavogė iš pečiaus tą vištą, pasikišo po skvernu, pakol išsineš laukan, o paskui mislio jis ją ėst. Ale jam nelaimė atsitiko: ėmė ir priaugo prie kulšies ta višta. Jam jau norėtųs valgyt, bet negal atlupt... Bijodams pas tą žydą būtie, kad nepamatytų, pametęs išėjo nog jo. Aina toliau, apsinakvojo pas vieną gaspadorių, slūginka jam ten paklojo lovą, o kad jis pergulėjo, atėjo toj slūginė atimt patalą – rado po paduška tris raudonuosius. Atnešus jam duoda, sako:
– Tu pametei šituos pinigus.
O tas nieko nežino, sako:
– Kad radai, tai tavo.
Aina toliau, mislija: kas tai ten buvo, kad ji rado pinigų? Sako pats sau: „Reik vėl atsigult, gal vėl rasu po galva pinigų“. Atsigulė, pagulėjo, kad atsikelia, žiūri – po kepure vėl trys raudoniejai. Kaip jau jis dasižinojo, kad jau jam ta višta – laimikis, jau jis gula ant dienos po 30 sykių ir vis randa po tris raudonuosius. Jau jis turi gerai pinigų.
Aina toliau, nuvėjo pas vieną karalių, pristojo ten per lekojų. Tas karalius turėjo tris dukteris, vyriausia duktė labai mėgo kaziruot. Susėdo jiedu kaziruot, tas lekojus iš jos viską iškaziruoja. Ale išėjo jiedu in sodą pasivaikščiot – klausė toj karaliūnaitė:
– Kodėl teip tau sekasi kaziruot?
Sako:
– Aš turu tokią vištą, priaugusią prie kulšies, tai ji mano laimė.
Parėjo jiedu in pakajus – sako jam toj pana:
– Aik tu biskį prigulk.
Tas nuvėjo, atsigulė, užmigo, o toj pana jam miegančiam povaliai nupjovė tą vištą. O kad jau pabudo, žiūri, kad jau tos vištos netur. Sėdo vėl kaziruot – jau jis viską pralaimėjo. Jau nieko netekęs nuvėjo in sodą, vaikščioja ir verkia. Susitiko tokį senuką, sako:
– Ko tu verki?
Atsako:
– Ką aš neverksu: aš no žydų buvau pavogęs tokią vištą, toj višta man buvo priaugus prie kulšies, tai mano buvo laimė, o dabar aš užmigau, karaliaus duktė man tą vištą nupjovė, dabar jau man nieks nesiseka, likau ubagas.
Sako jam tas senuks:
– Te tau šitą mašnelę su dviem auksinais, tai tau bus geresnis da laimikis už aną.
Parėjo in pakajus. Sėdo jie vėl lošt. Tas lekojus no jos vėl visus pinigus laimėjo. Jau anai vėl pikta. Ale jiedu nuvėjo vėl in sodą pasivaikštinėtie, klausė pas tą savo lekojų:
– Kodėl tau vėl teip sekasi koziruot?
Šits durnelis ir vėl jai pasakė:
– Kad aš turu tokią mašnelę, tai užtai tep man sekasi.
Sugrįžo jiedu in pakajus. Jis biskį atsigulė, o ta prisitaikius vėl no jo pavogė tą mašnelę. Pabudo, čiupterėjo – jau tos mašnelės netur. Ką jam jau daryt? Pametė jis tą karalių, aina in girią vuogų pasirinkt. Nuvėjęs rado jis tokių obuolių – toki gražūs, kad visam sviete tokių nėr! Ėmęs vieną obuolį ir suvalgė. Kaip tik suvalgė, išaugo jam toki ragai, kad jis niekur negal išlįst per girią. Ale ėjo toliau, rado šaltinį, užsimanė gert. Kap tik atsigėrė, tuojaus tie jo ragai nupuolė. Dabar jis mislija sau: „Pasiimsu aš tų obuolių ir aisu“. Nusiskynė tris obuolius, nusipynė karklelių kašiuką, insidėjo tuos obuolius ir nuvėjo ten, kur tos karaliaus dukters vaikščioja. Tos jį nepažino. Pamatė, kad jis tokius gražius obuolius turi, nusipirko jos po vieną pasidžiaugt. Besidžiaugdamos ėmė po obuolį tą ir suvalgė. Kaip tik jos suvalgė, išaugo jom toki ragai, kad jos vos in pakajus insilamino! Norėtų daktarai laužt – skauda, negali. Vaikščioja jos su tais ragais.
Ale ateina tas lekojus. Jo nepažįsta, sako:
– Kas tu per viens?
– Ot, – sako, – tai biskį daktarauju.
– Tai ką, rasi tu galėtum nuimt no dukterų karaliaus ragus?
Sako:
– Rasi ir galėčia.
Tuojaus davė žinią karaliui. Tuojaus karalius paklausė jo:
– Ar galėtum?
Sako:
– Galėčia. Pirmiausia atgabenkit jauniausią dukterį in pagirį.
Nugabeno ją in pagirį. Tas atgabeno to vandens, davė gert – tuojaus jos ragai nupuolė. Tą pargabeno, atgabeno antrą, ir tai davė to vandens – ir tos nupuolė, tą be ragų pargabeno namon. Atgabeno tą vyriausią. Tai jis jai sako:
– Atiduok tą vištą ir mašnelę.
Neduoda. Tai kaip jis atsinešė karklinį, kaip tai ėmė šutyt per pečius – atidavė jam viską. Tada jai padavė to vandens. Atsigėrė – tuojaus tie ragai nupuolė. Nuvėjo ir ta namon, o jis nunešė tą vištą atiduot. Ale tiem žydam jau buvo trepna, nes jau buvo pas šikną rūkyta – nejėmė. Aina pas karalių atimt pelną. Tas karalius jam nieko už tai neduoda, sako:
– Tu gali būt mano žentu.
Sako:
– Jei duosi jauniausią dukterį, tai būsu.
Duoda jam vyriausią. Tas sako:
– Jei neduosi jauniausią, tai išaugs jom visom ir tau da didesni ragai, kaip pirmai buvo.
Karalius prisidingėdams apženijo su jauniausia dukteria. Ir aš pribuvau an to baliaus.

PATEIKĖJAS: Adomas Berteška

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1895

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ožkabalių k., Vilkaviškio pav.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 155-158, Nr. 76
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 3. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1997. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 76
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.3. – 1904.

Spausdinti

Atgal