Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=6914&FId=9799&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1997 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Vienas kareivis, attarnavęs karaliui, aina namon. Užsimanė valgyt, užėjo in karčemą, nusipirko nuo žydelkos pieno – jis valgo. Ale ten apė jį daug musių. Jis papylė an stalo šaukštą pieno, apgulė an pieno daug musių. Jis kaip davė su delnu, užmušė šimtą musių. Davė sau padaryt tokią toblyčią, kad jis grynu delnu ansyk šimtą užmuša, ir nuvėjo in karaliaus dvarą. Insikraustė in sodą, ten jis lipinėja. Žiūri karalius, sako:
– Aikit pažiūrėt, kas ten sode kruta!
Tarnai atėjo, žiūri, kad an jo toblyčaitė su parašu, kad grynu delnu šimtą kerta. Pajėmė jį pas karalių. Karalius perskaitė, kad grynu delnu šimtą kerta, sako:
– N’o ką jis su kardu darys?
Tam karaliui reikėjo ait an vainos su kitu karalium. Sako:
– Kad tu toks galijotas, aik su mano vaisku už mane an vainos.
Davė jam gerą arklį, jį aprėdė, o jis savo kareiviam pasakė:
– Ką aš darysu, tai tą ir jūs visi darykit.
Jis, an arklio niekad nejojęs, nemoka. Tas arklys pradėjo bėgt – jis iš baimės nežino, ką paveiktie. Joja pro kryžių, stovintį pakelėje. Mislija sau griebtis už kryžiaus, susilaikytie. O tas kryžius jau papuvęs buvo, – kaip tik griebėsi už kryžiaus, tas kryžius nulūžo, neša jis tą kryžių. O tiem prisakyta tą daryt, ką jis. Tie kur tik randa kryžius ar kokius stulpus randa, viską kerta ir neša. Anas karalius pamatė, kad su kryžiais atjojo, sako:
– Čia šventiejai su kryžiais atjoja.
Nusigando ir pasidavė. Jau jis išlaimėjo vainą. Parjo namo. Karalius jį myli, užlaiko savo dvare.
Ne po ilgam vėl tas karalius šaukė an vainos. Leidžia vėl tą patį an vainos su kareiviais. Jau jam pirmai pasisekė, o dabar neva joja, ale jis pats nežino kur. Atjojo prie girios, už girios stovėjo neprietelius. Injojo in tą girią, daugiau nieko nedaro, tik ėmė virt sau valgyt, ir visi teip daro. Ale atbėgus lapė pavogė jam iš katilaičio šmotelį mėsos. Jis tą lapę su degančiu pagaliu vyt – ir visas vaiskas užsidegė po pagalį, bėga rėkdami. O ta lapė bėga prieš neprietelių, o jie vejasi. Tas neprieteliaus vaiskas pamatė, kad su ugniems atbėga, – persigando, sako:
– Jau dabar gyvus sudegys!
Ir vėl pasidavė. Parėjo laimingai iš vainos ir pasiliko karaliaus žentu.

PATEIKĖJAS: Adomas Berteška papaskojo O. B. (Ožkabalių k.)

FIKSAVIMO METAI: 1896

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ožkabalių k., Vilkaviškio pav.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 161-162, Nr. 79
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 3. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1997. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 79
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.3. – 1904.

Spausdinti

Atgal