Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=6943&FId=9844&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1995 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Netoli nuo Šidlavos, kur yra pušyne ir matytis kaima, vadinama Šunkepiai, teip toje vietoje, kur kaima, gyveno kitąkart vienas atėjūnas iš kitų kraštų, vadinamas Bertulis, labai turtingas, bet anasiai daug kamedjų žinoja. Ir dabar kur ne kur žmonys apsako apei ano gyvenimą, noris seniai tas buvo, gal nuo trejų šimtų metų nuo ano atminimo.
Vieną kartą vasarą šienpjūtyje, kada šieną veži su samdyta savo mergaite, ir užejo ant to gaspadoriaus ta valanda, kada jam reik į vilką pasiversti. Ir visados tam laike par pusrytį devintoje adynoje ans pavirsdavo ing vilką, ant kelio ir takų pasilakstydavo, kur žmogų sutikdavo, sukdavos po dešne ranka keliu bėgdamas į girę. Kiti jo susiedai nepasergėdava gerai, kad ans mokėdavo teip padaryti. Teip dabar su ta mergaite samdyta sav kraudamas šieną į vežimą ir sakė jai:
– Aš eisiu į girę valandą pavaikščioti, o tu čia ant šieno vežimo pasiilsėk, pakol aš pagrįšiu iš girės. Bet kad vilks atbėgs pas tavęs, tu neužgauk ano.
Teip jis palikęs tą mergą, patsai nuobėgo į girę. O po valandos atbėg pas tos mergos vilkas baisus, didelis. Ana pamačius šoka ant vežimo šieno ir šaką gelžinę į rankas sugriebė. Tas vilks jėmė pulti ant jos, par gvoltą lįst ir nor ją sudraskyt kaip gyvai, bet ta merga daugiaus nieko nedarė, kaip tiktai su šake gelžine gynės o gynės nuog savęs. Teip ana bešturkūdama ir bemosūdama ir pardūrė tam vilkui antakį su šake. Tada tas vilks su kruvinu antakiu, nieko nepadaręs anai, nuobėgo sau ing girę. O po geros valandos parein jau gaspadorius iš girės su kruvinu antakiu. Jėmė ant tos mergos rūgoti, už ką vilką užgavo. Teip ta merga nuotilusi jam nieko nesakė, bet tik mislija, kad jos gaspadorius buvo į vilką pasivertęs. O kada parvažiavo namon su savo vežimu, tam vakare pasakė ta merga samdytam bernui, kaip anai tą dieną atsitiko su gaspadoriumi.
O ant rytojaus bernas su gaspadoriumi nuovažiavo šieną vežti. Tam gaspadoriui vežimą šieno bekraunant, ir vėlei užejo ta valanda, kad ans nor į vilką pasiversti. Nėr ką jam daryti. Palikęs vežimą, šieną ir berną sava, ein į girę nieko nesakęs. Tada ir ano bernas ejo po valandos paskui užlankstomis*, kad gaspadorius nepamatytų, ir nor žinoti, kaip ans gal pavirsti į vilką. O tasai gaspadorius turėjo tokią aprinktą vietą del darba, pajėmė tokią bile kokią nuo medžio lazdelę, pasmailino vieną ir antrą galą, sulenkė lankiuką ir smeigė į žemę vieną ir kitą galą ir patsai atsistojęs apsižvalgė aplinkui, ar nemato kas aną. Tada, jau turėdamas viską gatavą, nieko nelaukdamas susilenkė dvilinkas ir išlindo par tą lankiuką. Tokiu būdu apvirto į tikrą vilką. Ir bėg sau keliu ir po girę laksto, vilku pasivertęs, kiek laiko* jisai nor – ar dieną, ar tris dienas, ar tris nedėlias, ar tris adynas. Tiktai tur būti vis viens lyčnas. O kada jam ateina laikas, kad reik pastoti žmogumi, tada vėl atbėg pas savo tą lankiuką – tuojaus stojas žmogumi tokiu, kokiu buvo.
Bernas, matydamas, kaip gaspadorius darė, ir ans pabandė lįst par tą lankiuką. Kada teip padarė, ir pasivertė į vilką. Kaipo ansai jo gaspadorius, lakstė po laukus ir gires. O po trumpo laiko palakstęs, kad sugrįžo pri to lankiuko sulenkto parlįsti ir pastoti vėl žmogumi, netropija teip padaryti. Visaip landžioja o landžioja, o vis netropijo atlįsti. Ir teip paliko tas bernas vilku. Cielus metus klaidžioja po gires, o kad parsisuko ing metus pas to paties gaspadoriaus, tada ansai sugavo jį savo teletnyke. Kaip už ausų nusitvėrė, o pajėmęs lazdą išpylė šonus ir vėlei atvertė į žmogų tikrą, sakydamas:
– Kam tau reikėjo daryti, kaip mani matei darant? Juog tu buvai žmogumi ir turi būti žmogumi. O ing mani ko tau žiūrėti, kaip aš darau, bo aš ant to ir užgimiau vilktakiu ir turiu tokiu būti.
Teip tas bernas už tą savo savalę ir kalčią turėjo tarnauti tam gaspadoriui cielus metus dykai*. O kad daug metų pargyveno ant svieto vilktakys, turėjo mirti. Bo kas užgimė, tas tur mirti. Kaip aną mirusį pašarvoja, prausė, tada rado užpakalyje, subinės gale par cielą gniaužtą uodegos galą. Teip ir visi žmonys, kurie apie tą vilktakį žino, sako: kad yra ant svieto užgimęs su uodegos galu iš užpakalio par galą rūros, tai yra vilktakys vadinas. Bet kad jis yra geras susiedams savo, tada tur didį laimę nuo ano ar perkant, ar parduodant. Keliu einant aną patikus, tą dieną būk pasitikrinęs, kad laimę turėsi tą dieną ant pirkimo ir pardavimo. Del to jisai pats kalbėdava tankiai savo susiedams tuos žodžius: vilką sutik – laimė, zuikį sutik – nelaimė, bobą sutik – nelaimė, o pilnu vežimu sutik priešais ateidams – laimė didelė tą dieną. O teip visi susiedai anos apygardos, kurie aną pažino, vadindavo kelio dievaitis, o kad bardamasis – vilktakis. O teip mūsų senyjai žemaičiai pasakoja viens kitam, kad yra labai daug tų vilktakiu apei Kijevą.

PATEIKĖJAS: Antanas Bitvinskis

FIKSUOTOJAS: Mečislovas Davainis-Silvestraitis

FIKSAVIMO METAI: 1883

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Šarkiai, k., Raseinių sen., Raseinių r. sav., Kauno apskr., Lietuvos Respublika

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 84-86, Nr. 34
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 2. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1995. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 34
Lietuviškos pasakos yvairios (II t.). Surinko dr. J. Basanavičius. Chicago (III.): Turtu ir spauda „Lietuvos“, 1904.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, Nr. 3
Patarlės ir dainos. Surasze nuog žmoniu Meczius Davainis-Silvestraitis. Tilžėje: Otto von Mauderodė, 1889.

PASTABOS: J. Basanavičiaus pastaba: mitologinė (? mitinė-istorinė). Paaiškinimai: užlankstomis – orig. skl., Bs. skl. aplinkui laiko – orig. čėso dykai – orig. dormiai

Spausdinti

Atgal