Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=6945&FId=9846&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1995 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Juoduosiuose Guduose vienas ūkinykas nuosisamdė už mergą sau ant metų jauną Onikę, kuri tarnavo pas to gaspadoriaus. Ir vėl ten buvo dvejus metus bernas, ale jis nuo tėvo savo iš senovės Balų dievaitį garbino. Ir par tat iš tikėjimo buvo kreivatikis, kad tarnavo tas bernas, bet ir laimę turėja, bo užsitarnavo sau arklį gražų ir drabužį del apsirėdymo išeiti į jaunimus, kur labai akvatą turėjo. Teip betarnaudamas pas tą gaspadorių ir pamylėjo tą Onikę, kurią žadėjo sau už pačią vesti ir pagal ano susiderėjimo prižadėjo vienas antrą neapleisti meilėje savo. Ir dideliai įsimylėjo vienas į kitą. O kada prie pabaigos metų tas berniukas apsirgo, tada ta ano dideliai gailėjosi, kaipo kad karvė savo veršį glostė, laižė, bučiavo ir gana verkė, žiokčiavo, alpo, ale nieko nebuvo iš to. Ateja ta valanda smerčio, turėjo vargšas jaunas mirti. O ta Ona po to savo bernelio smerčio jėmė galus daryti, beverkdama kaip naktį, teip ir dieną be sustojimo. Ir vis eidava viena gulti ant nakties į gaspadoriaus klėtę ir par naktį ten pabudusi verkdava, maž temiegodama ir nedaug tevalgydama. Buvo sunykusi iš to gailesčio ir sudžiūvo kaip giltinė. Bjauru buvo pasižiūrėti kitoms žmogysčioms ant anos.
O kada ana teip darė par pusę metų, teip Onai vieną naktį tropijos, kada buvo naktis graži* ir žvaigždėts dangus, o mėnuo pats pilnatis švietė ant dangaus ir vėjas niekur medžių lapus nejudino. Visur tyka ir linksmas oras buvo. Teip tame laike ansai bernas miręs stojose su savo arkliu, kur buvo turėjęs, pas duris klėties ir šaukė aną vardu:
– Ona, Ona!
O ta merga pažino balsą savo myliamojo. Greitai šoko iš lovos ir atidarė duris klėties. Vadino aną į klėtį. Ale ansai neejo. Prisakė anai:
– Taisykiase ir rėdykiase ko greičiausiai, bo aš tavęs nepaliksiu. Dabar čionai josiava abudu ant vieno arklio!
O ta mergaitė buvo katalikė, nešiojo ant savo krūtinės ant siūlų pasaitą ir mokėjo ant knygos biškį skaityti. Teip ana kaip reikia apsirėdžius ir tą knygą sau pasijėmė, už anties užkišo. Ir tas jaunikaitis pajėmė tą savo myliamąją ir pasodino ant arklio. O kad suspaudė savo arklį iš vietos, tuojaus pasirodė ugnis su liepsnomis iš po kojų jo. Didi šturmai, kaukimai stojos, toks bėgimas to arklio, kad ir rodėse tai mergai, kad ir žemė dreb ir kalnai griūn iš to didelio smarkumo, arklio bėgimo. Tada tos mergaitės plaukai pasistatė nuog baimės didžios, o dar kad pasižiūrėja ant ano myliamojo ir pamatė visą juodą nuo kojų ligi galvos ir aną arklį: toks kaip ir jis juods arklys! Tada ana nežinoja, ką daryti ir iš kur kokią pagelbą del savęs nuo ko gauti. Ale tikt pas Dievo viltį turėjo. Tikėjo ana į Apveizdą Dievo, kad nežūsianti katalikė būdama. O kad tas jos jaunikaitis dar paklausė anos, sakydamas:
– Mėnuo šviečia, smertis neš – ar nebijai su numirusiu tu joti?
O ana, norint bijodama, atsidrąsino* atsakyti:
– Nebijau!
– O gal tu turi ką su savim?
– Turiu, turiu!
– Ką tu turi?
– Knygą.
Tada tas myliamasis liepė nuomesti nuo savęs ant žemės. Teip ta ir padarė. O tolesniai pajoja – ir vėl klausė savo mergaitės:
– Mėnuo švieč, smertis neš – ar nebijai tu su numirusiu joti?
– Nebijau!
– Ar neturi tu ką su savim?
– Turiu kryžiuką.
– Mesk nuo savęs ant žemės!
Teip ta ir padarė. O kada potam pajoja ir gerą galą, prijoja pri girės mažą trobelę ir pamatė žiburį par langą nakties laike. Dabar ana prašė savo myliamojo, kad leistų nulipti nuo arklio, nes jis laikė ją apsižergęs, ir daleistų anai įeiti į tą trobinę vandenia atsigerti, nes burna išdžiūvo, liežuvis pastiro. Teip tas jaunikaitis leida ją atsigerti. O kad įeja į trobelę, atrado vieną bobelę. O ta boba buvo deivė ir prižadėjo tą mergą išgelbėti nuo to nelabo jaunikaičio, kuris, iš peklos atjojęs, norėjo ją drauge su savim nunešti už tatai, kad gailėjos ano numirusio. O kada ta deivė išejo naktį pas jaunikaičio laukan, jėmė pasakoti apie linų visą vargą: pradžią linų ir pabaigą, kaip reik sėti, nuovalyti, išmušti ir padergti*, džiovyti, myti, braukti, šukuoti, verpti, austi, drobes baltyti, džiovyti ir t. t. Teip tai deivei bepasakojant, o tam besiklausant, gaidys užgiedoja, o tas ištarė:
– Ak, tai mano nelaimė, kad aš tavęs klausiau!
Toje valandoje su vėju nuoskambėjo, nuopleškėjo keliu, nieko nelaukdamas. O ta mergaitė dėkavoja tai savo gerai prietelkai deivei. Ir ta deivė pamokė tą mergaitę, kaip tur eiti namon ir ant kelia kaip tur daryti, jeigu pasivys ans myliamasis iš antra sykia, ir pasakė:
– Tu ilgai nepateksi, nabage, kad tiktai namon pareisi, o tai del to, kam tu ano teip verkei mirusio ir jam sunkumą darei!
Ta deivė pavaišino mergaitę ir išleido ing kelį. O kad daejo salig tos vietos, kur kryžutį nuometė, tada radusi pasijėmė, o kada knygą priejusi rada, vėl pajėmė. Tada išgirdo iš užpakalio atbildant, atgriaunant kaip didį perkūną su trenksmu didžiu. O kada pamatė ta merga, metė knygą į užpakalį ant jaunikaičio, ir stojose dideli kalnai. O tas jaunikaitis kasės, griovės, iki kol išlindo. Tada vėlei vijose. O kada jau netoli buvo, teip tada kryžiuką metė į užpakalį, ir pasidarė mūrai, geležinioms štangoms apkalinėti. Ir pats ten pasiliko už mūro, turėjo sau grįžti atgal. O ta merga pareja pas to paties gaspadoriaus vos gyva, apsakė savo tą bėdą ir vargą, kurį datyrė par penkias dienas ir penkias naktis. Ir visiems pasakė, kad nuomirusia kavalieriaus nereik dideliai verkti, ale tik reik už dūšią ano pasimelsti, tai šimtą sykių anam geriau padarysi.
O ta merga, pas to gudo pusę metų patarnavus, dailiai sau nuomirė. Ir po to įbaidymo anos tai daugumas mergų nemylėjo ir nesigailėjo jaunikaičių po smerčio, bo atmydavo ant baisumo ano, juodumo paties ir arklio ano.

PATEIKĖJAS: Petronė Kazlauskienė

FIKSUOTOJAS: Mečislovas Davainis-Silvestraitis

FIKSAVIMO METAI: 1885

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Kadagynė, k., Girkalnio sen., Raseinių r. sav., Kauno apskr., Lietuvos Respublika

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 88-91, Nr. 36
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 2. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1995. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 36
Lietuviškos pasakos yvairios (II t.). Surinko dr. J. Basanavičius. Chicago (III.): Turtu ir spauda „Lietuvos“, 1904.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, Nr. 5
Patarlės ir dainos. Surasze nuog žmoniu Meczius Davainis-Silvestraitis. Tilžėje: Otto von Mauderodė, 1889.

PASTABOS: J. Basanavičiaus pastaba: mitologinė. Balų dievaitis. Paaiškinimai: naktis graži – orig. nakties pagada atsidrąsino – orig. atsivožija

Spausdinti

Atgal