Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=6985&FId=9898&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1997 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo vienas dvarponis, jis turėjo vienturtį sūnų, o kad tas vaiks paaugo, pradėjo, kaip vienturtis, padyktie. Nusigriebdams no savo tėvo pinigų, ėmė gert, laidokaut ir teip padyko, kad jau tėvas su juom rodos negauna. Sako in ponią:
– Jau tas vaiks mus prapuldys.
Liepia jam paliaut laidokautie, o imtis mokytis gaspadorystą – jis nieko neklauso. Sako:
– Tėvai, atiduok man dalį, aš ainu sau.
Tėvas sako:
– Kad mes jį laikysim, tai vienok mums reiks ant senatvės ubagaut – geriau jau reik jį išvaryt.
Atidavė jam tėvas ten kiek tūkstančių ir išvarė. Aina jis su pinigais laidokaudams. Nuvėjęs in vieną miestą, pageria, pakažiruoja, tai kaip ten nubosta, tai aina toliau. Ir teip besivalkiodams subaigė jis savo pinigus. Priėjo prie marių: jis turėjo per tas marias plaukt. Perplaukė per marias, nuplaukė in tokią karalystę, ten jį pamatė, kad jaunas, dailus vyrs, pajėmė jį ten į vaiską. Jis, kaipo poniško išauginimo, tai jis buvo labai dailus, už tai jį pajėmė prie karaliaus gvardijos, o gvardijokai turi ait ant sargybos in karaliaus dvarą. Tep kap jis labai dailus buvo, jį insižiūrėjo karaliaus duktė. Sako ji savo tėvui karaliui:
– Kad šitas toks dailus vyras, o jis prastu žalnierium, reiktų jį pakelt nors vyresniuoju.
Karalius paklausė, tuojaus jį tuom padarė. O kaip jis vyresniu tapo, tai jis pradėjo dailiau apsirengtie, tai karaliūniūtei da labiau jis patiko. Sako:
– Kad jis toks gražus, o da tik menks vyresnėlis, reiktų jį pakelt nors in kapitonus.
Tuojaus tėvas jį pakėlė. O kap jis dikčiai mokytas iš namų buvo, ko tolyn – daugyn: inėjo in jenarolus, o kad užsigeidė karalius dukterį ženyt, toj karaliaus duktė nė jokį nenor kap lik tą jenarolą. Tas karalius jau netur ką daugiau darytie, tur ženyt su tuom jenarolu. Apsiženijo.
Už kiek metų jau numirė tas karalius, liko jis karaliaut an tos žemės. Tai savo pačiai išpasakojo, iš kur jis, kad jis yr tokio pono sūnus. Jis ten po kiek laiko susimislino, kad važuot pas savo tėvus. Sako savo pačiai:
– Važuosu aš pas savo tėvus pažiūrėt, ar da jie gyvi, kap jiem ainasi.
Pati karalienė – jį draust, kad nevažuotų. O jis, toms mislioms nenusikratydamas, pasijėmė ten kiek vaisko ir išjojo su kasa, o pačiai pasakė:
– Kad kur mes tik nakvosim, tai tau parsiųsiu gromatą.
Vienam daikte nakvojo – parašė jai gromatą, kitam toliau daikte nakvojo – parašė jai gromatą. Ale prijojo didelę girią. Toj girioj rado labai dailų dvarą. Nusiuntė ten vieną paklaustie, ar nebūt vieta karaliui su jo vaisku pernakvotie. Tuojaus gau žinią, kad yr vieta dėl karaliaus su jo vaisku, gal pernakvotie. Užjojo an to dvaro, pastatė tuojaus arklius, ir juos gražiai prijėmė in pakajus. Tas karalius su savo jenarolais pakajuos užsidarė. Vidurnaktij atėję tie žmogžudžiai žalnierius išpjovė ir jau laužė duris pakajų pas tą karalių su jo jenarolais. Duris išlaužė, visus tuos vyresniuosius išpjovė.
– O šitą, – sako, – karalių – teip jam lengvą smegtį negali daryt! Mes tave mesim ant šitų smailų štakietų geležinių, mes jį čia pasmeigsim, kad jo kūną tur varnos sulest.
O tvora buvo pas antro gyvenimo duris. Pajėmė tą karalių nuogą išnešę metė. Tuomsyk pasidarė vėjas ir nupūtė tą karalių per viršų, kad jis nupuolė ant žemės, o tie mislijo, kad jį ten pasmeigė. O jis, nemaž susimušęs, atsikėlė no žemės – ait sau. Aina, bėga jis ten, nubėgo in girią, toj girioj niekur nieko nepriaina. Ale rado tokią grinčelę. Pažiūrėjo per langelį – sėdi žmonės: du pūstelnyku. Šaukė atidaryt duris – tie mislija, kas tai yr, kad pas juos niekad joks žmogus neateina, o dabar šaukia pas duris. Atidarė duris. Atėjo in vidurį – mato, kad nuogas. Davė jam skarą marškinių ir suplyšusią rudine pridengė jam nuogą kūną. O kad prašvito, tai jis pasiklausinėdams ėjo linkui prie savo tėviškės. Dasiklausė, parėjo pas savo tėvus. Tėvas kaip jį pamatė, persigando, kad jis su tokia suplyšusią rudine, sako jam:
– Neprietelius tas praleido visus pinigus, gautus no manęs, ir parėjo suplyšęs vėl pas mane. Aik sau tu, kur tave akys neša!
O motinai vis vaiko gaila. Sako:
– Tėvai, tegul čia būna, ką gali daryt!
Tėvas nenor. Na, motina tėvą peršnekėjo, sako:
– Priimkim nors avių ganytie.
Teipjau jau jį prijėmė prie avių už piemenį. Ale tas sūnus, paklaustas, kur jis buvo, sako:
– Aš asiu tokios ir tokios šalies karalius.
– Tai, – sako, – neprietelius: pinigus pragėrė, jau ima kvailiot.
O jis vis sako:
– Kad aš asiu karalius.
Kaip pradėjo jis tais avis ganyt, kaip jis jais išmokino, kad jis kaip tik pasakydavo, tai tos avys visos in ailes sustoja kaip ir koki žalnieriai.
Toj jo pati karalienė, nesulaukdama no karaliaus jokios žinios, susitaisė karumenę, važuoja ieškot, sako:
– Važuosu nors in vuošviją pažiūrėt, kap jie ten gyvena.
Išvažiavo su vaisku. Iš gromatos žiūri, kur nakvojo, rado ten nakvota. Kitam daikte rado nakvota. Privažiavo tą girią, rado tą patį dvarą, o iš ten jau netur gromatos. Nusiuntė vieną kareivį, ar negalėtų karalienė su vaisku pernakvot. Sugrįžo kareivis, sako:
– Galima.
Teip ten visi sutraukė an to dvaro. Toj karalienė teip kap ir prijautė ką. Liepė visiem saugotis, nemiegot per naktį, o toj karalienė su vyresniaisiais suvėjo in pakajus. Ale visiem liepė nemiegot: kažiruoja pakajuos susėdę. Ale klauso apė vidurnaktį – kad jau tie žmogžudžiai užpuola ant kareivių. Teip kap tik išgirdo, toj tuojaus iš pakajų ir ėmė visus tuos žmogžudžius užmušė. Paskui atrado tų žmogžudžių sklepus po žeme, kur atimti no žmonių turtai sukavoti, rado savo karaliaus rūbus, jenarolų drabužius, kardus. Sako karalienė:
– Jau mūs karaliaus rūbai...
Ta karalienė jau žino, kad jo čia rūbai, tai jau tur būt ir karalius negyvas, ale sako:
– Žinau, kur vuošvija, važuosu pažiūrėt.
Išvažiavo. Nuvažiavo pas tą poną.
O kaip tas pamatė su avim, kad ateina jo karumenė, tuoj sustatė visas avis in ailes ir sustojo ant kelio. Tie kareiviai turi davadą, nenor gyvulių sumint, nusiuntė pas tą kerdžių, kad atimtų no kelio avis. O ta karalienė šaukė, kad tas kerdžius ateitų pas ją, o jis sako:
– Tiek jai pas mane kap man pas ją.
Toj karalienė priėjo prie jo, ale kap tik prie jo priėjo, pamatė ant jo piršto žiedą – pažino, kad jos žiedas ant jo piršto, ir toliau jį ant veido pažino.
Biskutį pasišnekėję, nuvažiavo prie dvaro. Nusiuntė pas tą poną, ar negalėtų karalienė su karumenė čion atsilsėtie. Gau žinią, kad nor labai priimtie. Atvažiau su karumenė ant dvaro, o tas avinykas – ganyt avis. Ale kad apsižiūrėjo toj karalienė, sako:
– Kad jūs toki seni ponai, o jūs neturit nė dukterų, nė vaikų, nė marčių...
Tai toj ponia nė šiaip, nė teip numykė. Klausė antrusyk – ir vėl teip nesako. Klausė trečiusyk – jau netur ką daryt, sako:
– Turim vieną sūnų, ale negaunam jokios rodos: išdyko. Atdavėm dalį, išvarėm – pinigus praleido ir vėl dabar parėjo, tai avis gano. Klausėm, kur buvo, tai turbūt jau kvailas, sako: „Aš karalius“.
O ta karalienė sako:
– Na, jį pašaukit, ar jis čia negalėtų nors ant stalo atnešt...
Sako:
– Jis nieko negal.
– Nale pašaukit, tik rasi galės ką nor.
Na, jau kiek tiek aprengė poniškai ir davė jam torielkas, sklienyčias nešt ant stalo svečiams. Jis pasijėmęs kaip tik ėjo per slenkstį, puolė, sumušė viską. Toj ponia sako:
– Tai matot, kad mes su juom nieko negalim.
O karalienė sako:
– Tai nepripratęs, reik pripratimo. Duokit jam da sykį nešt.
Padavė jam da sykį, tas vėl kaip tik ėjo, atėjo in vidurį pakajaus, puolė ir vėl viską sukūlė. Toj ponia negal kenst iš piktumo ir gaila sūdų, o karalienė sako:
– Matai, aš sakiau, kad reik pripratimo, matai, antrusyk jau atnešė iki viduriui pakajaus. Duokit jam trečiusyk nešt, tai jau jis gerai atneš.
Padavė jam trečiusyk, tas pajėmęs teip kap kvapu nupūtė ant stalo. Karalienė sako:
– Matai, tai vis pripratimo reik. Matai, kap paprato – gražiai atnešė.
Tuojaus toj karalienė paprašė, kad dėl jos duotų vandens. Tuojaus jį nusivedė pati in kamaraitę, nuprausė, aprengė karališkais rūbais, kuriuos ji rado pakavotus žmogžudžių sklepuos, išsivedė. Kaip tik pamatė jenarolai, pažino savo karalių, visi puolė po kojų, tėvai persiprašydami bučiau kojas. Sako karalienė:
– Jis – mano vyras. Tavo sūnus – karalius, o aš – tavo marti.
Paskui jau koks buvo benkietas! Ir aš ten pribuvau, gėriau, valgiau, burnoj nieko neturėjau, per barzdą varvėjo. Po tam baliui sugrįžo in savo karalystę, kur jo giminė da rasi ir po šiai dienai karaliauja.

PATEIKĖJAS: Gen. Lizdienė

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1894

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ožkabalių k., Vilkaviškio pav.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 169-173, Nr. 82
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 3. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1997. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 82
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.3. – 1904.

Spausdinti

Atgal