Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=7003&FId=9923&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1997 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo vienas karalius. Jam bekaraliaujant apsirgo jo pati. O toj jo pati jautė, kad jau mirs. Sako savo vyrui:
– Aš žinau, kad tu, man numirus, teip nebūsi, vis ženysiesi, ale tik neimk nė didesnę, nė mažesnę, nė storesnę, nė plonesnę, tik imk tokią kaip aš.
Paliko tokią mierelę ir, palikus tik vieną dukterį, numirė.
O tas karalius visas žemes išvažinėjo – neranda tokios, kokios jam reiktų. Ale suvažiavo pas tą karalių visi karaliai tos apygardos ant seimo, o potam ir pradėjo šnekėt, kad jis niekur negauna tokią mergą, kokią jam liepė mirusi pati jo. Karaliai visi seimą padarė, sako:
– Šita tavo duktė tai tokia kaip motina ant gražumo ir ant visko, ir turi ją vestie.
Tėvas klausė dukters, ar ji už jo tekėtų. Toj duktė sako jam:
– Ant svieto negirdėt, kad tėvas su dukteria gyventų.
Ilgai trumpai ten truko, ir jau tur tekėtie. Ale ji da nuvėjo ant savo motinos kapo ir verkia:
– Ką tu, motinėle, padarei, kad aš turu su tėvu ženytis.
O motina atsiliepė:
– Netekėsi už jo, ne. Pasakyk jam, kad jis tau pasteliuotų ant šliūbo vieną vystę tokio gražumo kaip saulė, antrą – kaip mėnuo, o trečią – kaip žvaigždė.
Antryt klausė tėvas:
– Na, ar jau galėsi tekėtie?
– Ne, – sako, – tėveli, da man pasteliuok tris vystes ant veseilios: viena kad būt tokia graži kaip saulė, antra – kaip mėnuo, o trečia – kaip žvaigždės.
Tas tėvas išvažiavo. Parvažiau už kelių dienų, parvežė ir klausė:
– O ką, ar bus geros?
Atsakė:
– Bus.
Nakties sulaukus nuvėjo vėl ant motinos kapo:
– Motinėle, jau parvežė tais vystes ir jau turu tekėtie.
Motina atsiliepė:
– Nepaims jis tave, nepaims. Tu jam liepk, kad jis tau padarytų tokią karietą su arkliais, su važnyčia ir kad būt pirma šviesu, o paskui tamsu ir kad tu galėtum susidėt in riešučio lukštą.
Parėjo atgal. Ant rytojaus klausė tėvas:
– Ar jau galėsu vestie?
Duktė:
– Da ne. Turite man padaryt tokią karietą su arkliais ir su važnyčia, kad būt pirma manęs šviesu, o paskui mane tamsu ir kad aš galėčia viską susidėt in riešučio lukštą.
Tas tėvas tuojaus pargabeno.
Naktį sulaukus vėl aina ant motinos kapo, sako:
– Jau ir tuos pargabeno, jau turėsu už jo tekėtie.
Motina atsiliepė:
– Nepaims jis tavęs. Da tu jam liepk, kad jis tau prigaudytų miglų maišelį, pasiūdytų pelių vuodegų skrandutę ir da girioj dideliam medij kad iškirstų skrynią tokią, kokios da ant svieto nėr, o paskui, kad jau ir tai padarys, tai tu no jo bėk, o jei vysis, tai paleisk tais miglas ir pabėgsi.
Vėl ji parėjo namo. Tėvas antryt klausė:
– Ar jau viskas? Jau dabar galėsi tekėtie?
– Da turite man tai padarytie: prigaudykit man maišelį miglų, pasiūdykit pelių vuodegų skrandutę ir girioj kad padarytum stačiam medij ko no gražiausią skrynią.
O tėvas atsako jai an to:
– Kad aš anuos padariau, tai man šits nieko negiliuoja.
Ir tuojaus tą viską padarė, o jau anryt tur tekėtie. Toj pana susirišo viską savo in pundelį, tuos arklius iš riešučio pasileido, tuojaus stojo viskas jai – ji važuot! Važuoja ji, savo viską susidėjus. Ale pajuto tėvas, kad jau jos nėr, tas ją – vyt! Ji jau pajuto, kad jau netoli tėvas, paleido ji tais miglas – užpuolė tam karaliui tokios miglos, kad nė arklių nematyt, nė nieko, ir negalėjo toliaus jos vytie.
Toj jo duktė nuvažiavo in kitą karalystę, in karaliaus miestą, tuos arklius susidėjo in riešutį, insidėjo in kišenių, atėjo in karčemą, klausė pas šinkorių, sako:
– Ar negirdėt, ar da nereikia karaliui kokios tarnaitės?
O tas šinkorius sako:
– Čia vakar buvo karaliaus lekojai, sakė, kad da vienos mergos reik.
O tasai karalius buvo jaunikis. Nuvėjo ji pas karalių apsivilkus su tąj pelių vuodegų skrandute, prijėmė ją už tarnaitę.
Nedėlios dieną karalius rengiasi važuot in bažnyčią, sako:
– Mergos, duokit vandens.
Ale šita, tuojaus sugriebus bliūdą, nunešė jam vandens. Tas karalius pamatė, kad toj su tąj skranda atnešė jam vandens, paleido su tuom vandeniu in ją, sako:
– Tokia ateivė man neša vandens!
Nunešė kita jam. Nusiprausė, apsirengė, išvažiau in bažnyčią. O toj pana išėjus apsirengė, išsiėmė iš riešučio tą savo karietą, atvažiau ir ji paskui in bažnyčią. Pamatė tas karaliūnas, kad didis gražumas karalaitės: ji buvo apsirengus su žvaigždės vyste. Da po mišių sugrįžo namo, vėl viską sau susikavojo, apsivilko tąj skrandute, trūsia, kas jai reikalinga.
Parvažiau karalius, sako:
– Kasžin kas tai per karalaitė šiandien buvo bažnyčioj.
Kitą nedėlios rytą rengiasi jis vėl važuot in bažnyčią. Šaukia, kad jam atneštų muilo. Toj pati vėl jam atnešė. Karalius ją nekentė, paleido in ją su tuom muilu. Padavė kita, apsirengė, išvažiau. Toj pana, apsirengus mėno rūbais, su savo [karieta] nuvažiau in bažnyčią. Karalius pamatęs sako:
– Šiandie stosu prie durių, kaip ais, klausu, iš kur ji yra.
Po mišių stojo prie durių. Kaip tik atėjo toj pana, tuojaus klausė:
– Iš kur asi, karalaite?
O toj sako:
– Iš Muilų žemės.
Tas dabar apmislija, kad visai tokios žemės negirdėt. Toj pana insėdus sau parvažiau namon ir vėl, užsitraukus savo tą skrandute, trūsia apė savo darbą.
Kitą nedėlios rytą, rengdamasis in bažnyčią, karaliūnas šaukė, kad atneštų abrūsą. Toj vėl graitai sugriebus nunešė jam abrūsą. Karalius pamatė, kad toj su tąj skranda vėl atnešė abrūsą, tą vėl jai paleido in kulnis. Apsirengęs išvažiau in bažnyčią. O toj pana apsirengė su saulės rūbais, pasileido savo arklius, paskui nuvažiau in bažnyčią. Tas karalius, kaip pamatė, kad ji labai graži, o rūbai skaistus kaip saulė, stojo vėl prie durių, sako:
– Kaip ais iš bažnyčios, klausu, iš kokios žemės, kad šiam sviete tokios nėra.
Po viskam, kad ji aina laukan, klausė tas karalius jos:
– Iš kokios žemės, karalaitė?
Sako:
– Iš Abrūsijos.
Tas karalius vėl neišranda, kur ta Abrūsijos žemė. Sako:
– Nieko nebus, turu aš paskui ją važuot, šiaip aš nedažinosiu, iš kur ji.
Tai kaip tik sėdo važuot, jis – paskui! Girdi – važuoja, barškia ant jo kelio, kur jis tur važuot, ale jis jos nemato: ją iš užpakalio niekas negalėjo matyt, nes jai buvo šviesu pirma, o iš užpakalio tamsu visados. Girdėjo, kaip atbarškė in jo dvarą, paskui parsivijo karalius – jau ant jo dvaro nieko nėr!
O ji, kaip tik parvažiau, tuojaus savo arklius susidėjo in riešutį, ir ji nespėjo savo tuos rūbus nusivilkt, tik ant viršaus užsitraukė tą savo skrandutę ir trūsiasi apė savo darbą. Ale tas karalius parvažiavęs mislia: kas tai čia yr? Sako: „Rasi toj ateivė teip čia važinėjo“. Nuvėjo in pakajus savo, šaukė tą mergą, sako:
– Aik šen, man peršluosi pakajų.
Toj atėjo, o karalius pajėmė jai už skverno:
– Ale kokia čia tavo šita skranda!
Pakėlė skverną – žiūri, kad toj pati, kur buvo bažnyčioj. Tada tuojaus ją apsikabinęs pabučiau. Ji jam išpasako, iš kur ji, kokia ir kaip jai atsitiko čia pas jį atkeliaut. Tuojaus tas karalius su jąj apsiženijo.
Ilgai trumpai ten truko, kad jau susilaukė du vaiku, ir užsigeidė ji važuot pas savo tėvą pažiūrėt. Karalius ją nenorėjo leistie, ale bet su vaisku ją išleido. O ji buvo sunki tuomsyk. O kad atvažiavo in tą girią, kur jai tėvas buvo tą skrynią medyje padaręs, žiūri, kad labai dailūs namai stovi, o jau jai nėr kur toliau keliaut. Nuvėjo in tuos namus, rado tris loveles ir žiburį an stalo, yra gert ir valgyt. Ir tenai davė Dievas jai vėl sūnų. O žinoma, kaip po ligai, turėjo ten ilgai būtie. O tas karalius, nesulaukdamas gromatos, važuoja su vaisku ieškot. Atvažiavęs atrado ją girioj tuose namuose. Paskui nuvažiavo abudu pas tėvą. Tėvą rado sergant, ir tas tėvas jos numirė, o jiedu valdė abidvi karalysti.

PATEIKĖJAS: Adomas Berteška

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1895

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ožkabalių k., Vilkaviškio pav.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 181-186, Nr. 87
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 3. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1997. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 87
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.3. – 1904.

Spausdinti

Atgal