Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=7010&FId=9933&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1997 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Vienas karalius turėjo ant galvos piktus šašus, o negalėjo jo nė joks daktaras išgydyt. Išrado daktarai, kad jo paties sūnus tur ait parnešt gyvojo ir gydančio vandens. O tas karalius turėjo tris sūnus: du išmintingu, o vieną durną. Davė tiem kytriemjiem po gerą arklį, o tam durniui tokią kumelaitę utėlių suėstą. Davė tiem kytriemjiem gerai maisto ant kelio ir pinigų, o tam durniui tik kamputį duonos ir sūrį. Išjojo jie visi trys. Atjojo ant grįžkelės, kožnas ant savo kelio sėdo ir pietuja. Atbėga vilkas, sako vienam:
– Padėk Dieve.
O tas tam vilkui sako:
– Aš tau kaip padėsu, tai tu neturėsi kur šokt!
Nuvėjo pas kitą – ir tas pats. Nuvėjo pas tą durnių:
– Padėk Dieve.
– Dėkui.
Vilkas:
– Ar neduotum man pavalgyt?
Durnius:
– Kodėl ne...
Perlaužė tą kamputį duonos ir pusę sūrio, padavė vilkui. Tas suvėdęs sako:
– Da nepaėdžiau, ar neduotum man šitą kumelaitę papjaut?
Sako:
– Gali pjaut.
Vilkas papjovė kumelaitę, pusę suvėdė – jau paėdė. O tie kytriejai sako:
– Tai kad durnas, tai durnas, sušėrė pietus ir kumelaitę davė papjaut.
O tas vilkas sako:
– Dabar sėsk ant manęs, aš tave nešu. Aš žinau, kur tu aini ir ko tu ieškai.
Nunešė tą durnių in kitą karalystę. Sako tas vilkas:
– Dabar šičia aik in šitą karaliaus dvarą. Dabar visi miega. Nuveik, kur miega karalaitė, ten rasi, ant sienos kabo bonkutės gyvojo ir gydančio vandens. Tai tu nusikabyk ir skubinkis, kad nesubustų, kad tave nepagautų.
O tas vilkas ant jų užleido miegą tuomsyk. Nuvėjo, atrado tą pakajuką ir tą paną miegant. Užsimanė pas tą paną jis, tas durnius, savo norus išpildyt. O kad jau atliko savo reikalą, nusikabino tais bonkutės, pavogė no jos vieną čeveryką, karolius no kaklo ir žiedą no piršto, parašė gromatėlę, kad toks karalaitis savo tėvui nušašusiam neša vandenį dėl išgydymo jo galvos ir pavagia jos šituos daiktus. Išėjo iš to dvaro. Kaip jis tik atėjo pas tą vilką, jau subudo tam dvare, jau toj pana apsižiūrėjo, kad netur čeveryko. Rado ir tą gromatėlę, perskaitė, tuojaus pasijėmė kitą žiedą, kitus karolius, kitus čeverykus – gerai! Atnešė tas vilkas tą durnių vėl an tos grįžkelės, sako:
– Dabar gali pasilsėt, o aš aisu tą kumelaitę dabaigsu graužt.
Nugraužęs kumelaitę, nubėgo, o jį paliko miegantį. Ale atjojo ir tie kytriejai broliai an tos grįžkelės, rado tą durnių miegant, sako:
– Aime mes pas jį pažiūrėt, ar jis netur to vandens.
Rado pas jį tą vandenį, ėmė išpylė in savo bonkutes, o jam pripylė vandens. Pabudo. Parkeliau jau jie namo. Tas durnius, nieko nežinodams, duoda tėvui tą vandenį, o šitie kytriejai sako:
– Neimk – vanduo. Jis tave nor apgautie.
O jie padavė tą tikrąjį vandenį. Tėvas pasivilgė galvą, tuojaus nugijo. Užpykęs an to durniaus, išvarė jį. Nuvėjo jis vienam daikte in kanceliariją pas vaitą, pristojo pas jį važnyčia. O toj kanceliarijoj dvylika raštinykų rašydavo, tai kada tik tie raštinykai išeidavo, tai jis – rašyt. O kad ateina anie, vis žiūri, kas čia teip gražiai surašė – nežino. Ale vieną sykį tas vaitas saugoja. Pamatė, kad jis teip gražiai rašo, pakėlė jį ant savo raštinykų vyresniu.
Ale tos panos karalaitės gimė sūnus. Ir kad jau buvo šešių metų, mokina jį žegnotis:
– Vardan Dievo tėvo, – sako motina.
O tas vaiks sako:
– O kur mano tėvas?
O ta jo motina sako:
– Ar tu norėtum pamatyt savo tėvą?
Vaiks:
– Norėčia.
Tuojaus toj pana nusiuntė gromatą pas tą durniaus tėvą karalių. Sako:
– Žiūrėk tu, nušašėli, kad man pristatytum tą savo sūnų.
Karalius, gavęs tokią gromatą, kad pristatyt sūnų pas tokį karalių, ale kaip išvarė, tai nežino, kur jis yr. Išleido gromatas ieškot jo. Ir gromata atėjo pas tą vaitą, o tas vaitas jam padavė. Sugrįžo pas tėvą. O toj pana išklojo gelumbe visą kelią per savo karalystę, laukdama jo. O šits karalius leidžia pirma vieną tų kytrųjų, nes mislia, kad ims in žentus. Ale tas joja šalia tos gelumbės. Pamatė toj karalaitė, kad joja šalia, sako:
– Jau ne tas.
Klausė tas vaiks:
– Ar šits mano tėvas?
Sako:
– Ne.
Klausia:
– Ar tu pavogei gyvąjį ir gydantį vandenį?
Sako:
– Aš.
– O daugiau ką?
– Nieko.
– Tai, – sako, – ne tu, nabagai...
Tuojaus paliepė ir prirakino tą kaip šunį po vežimu. Atjojo antrasis, ir tą tokiu dalyku prirakino po vežimu. Jau joja tas durnius. Tas joja tiesiog tąj gelumbe, kad net šmotais lekia in šalis! Atjojo pas tą karalaitę. Sako:
– Ar tu pavogei gyvąjį ir gydantį vandenį?
– Aš.
– O daugiau ką?
Tuojaus tas ištraukė tą jos čeveryką, žiedą ir karolius, sako:
– Te, ar tavo?
Toj jau pamatė, kad tas pats, sako:
– Vaikeli, tai šits tavo tėvas.
Paskui paleido tuos du iš po vežimo. Sugrįžo tas durnius su tąj pana pas savo tėvą, ten gerai pabaliavojo, paskui sugrįžo pas tą paną in tą karalystę, vedė ją ir liko karalium. Koks ten buvo balius bei linksmybė! Ir aš ten pribuvau, gėriau, valgiau, burnoj nieko neturėjau, per barzdą varvėjo.

PATEIKĖJAS: Adomas Berteška

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1895

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ožkabalių k., Vilkaviškio pav.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 223-226, Nr. 100
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 3. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1997. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 100
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.3. – 1904.

Spausdinti

Atgal