Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=7011&FId=9934&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1997 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo vienas karalius. Jis turėjo sūnų. Ale tas sūnus vieną sykį išėjo in sodą pasivaikščiot. Atlėkė paukštis gripas, pagriebęs tą karaliaus sūnų nunešė ant marių, ant salos ir jam pasakė paleisdamas:
– Čia, – sako, – būsi tris metus. O kaip suveis trys metai, tai aš tave vėl nunešu in tavo tėvo karalystę.
Vaikščioja paleistas ant tos salos, rado jis ten tokį butelį. Tam butelij rado tokią bobą. Sako:
– Iš kur čia atsiradai, vaikinuk?
– Aš asu karaliaus sūnus, mane paukštis atnešė čia ant šitos salos, prižadėjo po trejų metų nunešt vėl in mano tėvo karalystę.
Toj boba sako:
– Tai gerai, galėsi pas mane būt per tuos tris metus.
Jis tenai buvo, stubelę iššlavė, apsitrūsė. Baigiasi tie metai, sako:
– Jau man reiks ait ant salos laukt to paukščio.
Sako toj boba:
– Te tau algos, ką čia man tarnavai.
Davė jam tokį krepšiuką, ale sako:
– Nežiūrėk, nes turėsi bėdą.
Ale jam rūpi pažiūrėt, kas ten kampe to krepšio teip minkšta. Atrišo krepšį – iššoko iš krepšio trys arkliai: vienas sidabro, antras aukso, o trečias deimento. Šokinėja apie jį, o jau in krepšį neina. Sako:
– Kas dabar bus? Tas paukštis atlėks, o aš šituos arklius turėsu paliktie.
Bėdavoja. Atbėga varinis vilkas, o ta boba – tai to vilko moma. Sako:
– Ką man duosi? Pasirašyk savo krauju man, kad iki gyvas nesiženyt, tai aš tau juos suvarysu.
Inpjovęs pirštą pasirašė. Tas vilkas pajėmė krepšiuką – suvėjo tie arkliai in krepšį. Atlėkė paukštis gripas, pajėmė, nunešė jį in jo tėvo karalystę. Džiaugsmas pasidarė visoj žemėj ir visam tėvo dvare. Jo tėvas sako:
– Reikia dabar ženyt.
O karalaitis sako:
– Aš nesiženysu, aš pasirašiau tokiam variniui vilkui iki gyvas nevestie už šituos arklius, katruos buvau ten paleidęs ant dvaro. Tai kap aš juos paleidau, o negalėjau suvaryt, tai turėjau pasirašyt, kad liksu nevedęs iki gyvas.
– E, – sako, – pastatysim sargybą per dvyliką mylių – vilką užmuš.
Na, gerai. Tuojaus apsirinko mergą, ir jau bus svodba. Pastatė sargus per dvyliką mylių apė karališką dvarą. Ale jau ateina vilkas. Šaudo in jį, pikėm bado, iš armotų muša, o vilkui nieko nekenkia, vilkas vis povaliai artyn dvaro aina. Jau mato, kad netoli, šneka su arkliu jis. Sako arklys:
– Jau kaip matysim, kad netoli, tai mane pastatyk po langu, pats per langą iššok ant manęs, ir bėgsim.
Tas teip padarė. Per langą iššoko, ant to arklio ir – Dieve duok kojas! Jojo per dieną. Atjojo in tokią stubelę. Toj stubelėj rado tokią bobą.
– Kur joji? – sako.
– Bėgu no varinio vilko.
Sako:
– Tai gerai, gali nakvot. Aš turu šunytį, kad jis suvuodžia vilką už devynių mylių. Kaip suluis ta kalaitė, tai galėsi jot.
O tas vilkas atsliūkino povaliai ant dvaro, žiūri – nėr jo. Atėjo in pakajus – nėr. Atėjo pas langą – išlįsta per langą. Ir vilkas išlindo per langą ir ėmė grait vyt. Toj kalaitė sulujo, sako:
– Jau vilkas už devynių mylių, galėsi jot.
Išjojo. Jojo per dieną, prijojo vėl stubelę. Stubelėj rado bobą.
– Kur joji? – sako.
– Bėgu no varinio vilko.
Sako:
– Tai gerai. Aš turiu tokią kalaitę, ji girdi vilką už šešių mylių, gali nakvot. Kaip kalaitė suluis, galėsi jot toliau.
Jis ten ar migo, ar nemigo naktij, kalaitė sulujo. Sako ta boba:
– Jau vilkas už šešių mylių, gali jot.
Išjojo. Jojo per dieną, prijojo trečią stubelę ir rado bobą.
– Kur joji?
Pasakė.
– Tai gerai, galėsi pernakvot. Turu tokią kalaitę, suvuodžia vilką už trijų mylių. Kaip suluis, tai galėsi jot toliau.
Davė jam da valgyt. Ar migo, ar ne naktij, ta kalaitė ėmė lot. Sako:
– Kelk, aik jot, nes jau vilkas už trijų mylių.
Davė jam toj boba du kamuoluku, sako:
– Dabar kaip josi, rasi tokį tiltą, tai kaip tik atjosi ant to tilto, tai tave miegas apmarys. Tu negalėsi trivot miegu, arklys tavo užmigs, tai arklį pamesk, o kaip galėdams aik, kad galėtum pereit. O perėjęs mesk tuodu kamuoluku (o tos bobos tai buvo to vilko tetos ir to vilko jos nekentė).
Pajėmė tuos kamuolukus, išjo. Atjojo ant to tilto – kaip apmarino jį miegas, kad jis negal trivot. Arklys jo tuojaus užmigo ant tilto, liko, o jis vos nusiyrė per tiltą. Už tilto metė tuos kamuolukus, iš tų kamuolukų pasidarė du baltu kurtu. Arklys liko miegot. Aina jis pėkščias, o tie kurtai vis tik laksto, kad tik gautų tą vilką sudraskyt. Atėjo in tokią stubelę, rado toj stubelėj paną, o jau ir tas vilkas buvo ten at¬bėgęs. Ale jis jo nemato. Tik ans taikosi, kad tik galėtų suėst. Ale bijo vilkas tų kurtų. Sako toj pana:
– Aš, – sako, – labai sergu, kad tu galėtum nuveit. Čia yra malūnas su devyniom durim, ten yra prikepta pyragų, kad tu man parneštum, tai aš būčiau sveika.
Jis, kaipo nuvargintas, gatavas paklausyt. Nuvėjo in tą malūną, rado pyragų, pajėmė, išėjo. Kaip tik išėjo, tos durys visos užsidarė, liko jo kurtai. O kožnos durys užsirakino su devyniom spynom. Dabar jau mislia, kad bus jam negerai, o kurtai tie graužia duris. Vienas pailsta, kitas graužia. Atlėkė toks baltas karvelis, davė jam tokią trūbukę, sako:
– Kaip pareisi, tai jau rasi vilką laukiant tave suvėst. Tai tu prašyk vilko, kad tau duotų da nusimaudyt, o kaip inlįsi in vandenį, tai teip grait neik iš vandens. O kad jau išeisi, tai prašyk da sykį užtrūbyt. Pas prūdą stovi liepa, tai tu lipk trūbyt in tą liepą.
Pareina – jau tas vilkas laukia.
– Na, dabar, – sako, – jau tu mano.
– Na, gerai, aš tavo. Ale da duok man šitam prūde nusi¬maudyt, tai bus tau gardesnė mėsa ėst.
– Na, aik.
Tas karaliūnas inlindęs pliauškia, o tie kurtai jau baigia graužtie tais duris. Jis ten ilgai užtruko tam vandenij.
– Na, – sako, – jau bus gana praustis, lįsk laukan.
Tas išlindo, sako:
– Da tu man pavelyk inlipt in šitą liepą patrūbyt.
Tas vilkas mislia, kad jau jis jo, sako:
– Da gali biskį lipt pasibovyt.
Užtrūbijo vienąsyk. Tie kurtai kaip išgirdo, tai tie visoms pajėgoms graužt ir išsigraužė. Užtrūbijo antrusyk, o tas vilkas žiūri aukštyn atsisėdęs ir jau liepia lipt. Užtrūbijo da sykį, tai kaip tas vilkas tupėdamas žiūrėjo aukštyn ir nepamatė, kaip tie kurtai parlėkė, tą vilką iš nežinių pagriebė, perplėšė, tuojaus sudraskė. O tas karaliūnas nuvėjo pas tą paną, kulbę perskėlė, kasas užkyliau, ir tol tie kurtai ją draskė, pakol sudraskė. O toj pana tai buvo to vilko sesuo. Sugrįžo su kurtais ant to tilto, rado savo arklį, prisikėlė ir parjo laimingai in savo tėvo dvarą. Parjojęs iš teisybių antrusyk vedė mergą, o po tėvui likosi karalium.

PATEIKĖJAS: M. Pečiulis

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1894

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ožkabalių k., Vilkaviškio pav.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 227-230, Nr. 101
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 3. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1997. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 101
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.3. – 1904.

Spausdinti

Atgal