Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=7020&FId=9948&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1997 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo toks žmogelis, turėjo jis trisdešimts rublių. Jis iš to pradėjo pirkt kiaules, pjaut ir parduot. Pripirko kiaulių, jau pas jį stovi daug mėsos, o jo pati tokia puskvailė buvo, klausia:
– N’o kur mes tą mėsą dėsim?
O tas jos vyras sako:
– Ateis gražus pavasaris, tai suės.
Tas jos pats kasžin kur išėjo. Atėjo žalnierius su raudonais palietais nusipirkt mėsos. O jai labai jis gražus buvo, ji mislio, kad tai atėjo tas gražus pavasaris, kur sakė mėsą atims, tai sako:
– Ar tu, kur mėsą atimsi?
Tas žalnierius tuo suprato, kad ji kvaila. Sako:
– Aš.
– Na, tai neškis.
Sukabino ant jo visą mėsą, jis sau nusinešė.
Pareina jos vyras. Sako:
– Jau tas pavasaris išsinešė mėsą.
O tas jos vyrs sako:
– Kad tu šiteip padarei, aš jau dabar su kuom toliau gyvent negaliu, ainu aš sau in svietą. Jei rasu da durnesnę už tave, tai da sugrįšu, o jei ne, tai daugiau pas tave nepareisu.
Aina jis, aina. Atėjo an vieno dvaro, – vaikščioja penimė kiaulė su devyniais paršais. Jis apė tą kiaulę vaikščiodams ir jai kloniojasi, ir kepurę nusiima. O ponia žiūri per langą, ką jis ten veikia. Pašaukė jį in pakajus, klausė pas jį:
– Ką tu nori no tos kiaulės?
– Ko noru? Aš biednas žmogus. Davė Dievas mums vaiką, niekur kūmos negaunu. Tai prašau jus, poniute, kiaulę ar neleistumėte in kūmus?
Tai poniai unaras, kad jos kiaulę prašo in kūmus. Tuojaus pakinkė ketvertą arklių in karietą, davė purmoną, indėjo tą kiaulę. Sako tas žmogus:
– Kol ji sugrįš, tiem jos vaikams bus vargas, tegul ir jie važiuoja pasilinksmyt.
Sugaudė ir paršus. Sako tas žmogus:
– Kam da čia man jūs žmogų gaišyt, da gali ponas bartis. Aš viens važuosu.
– Gerai tu sakai, – sako ponia, – važuok viens.
Išvažiau. Važuoja. Ale jis pamislijo, kad čia nebus gerai: kaip pons parjos, o tai dasižinos, jį vys... Jis ėmęs pasuko in girią iš kelio. Pakelėje prigadino savo kepurę, uždengė, žiūrės, kas čia nusidės.
Tas pons parjo iš lauko. Sako jam ponia:
– Kokį unarą aš šiandie gavau! Mano tą baltąją penimę kiaulę in kūmas užprašė toks biednas žmogus.
– N’o ar leidai?
– Išrengiau, liepiau pakinkyt in karietą ketvertą arklių, ir nuvažiau.
Tas ponas suprato, kad jau čia vagis. Ant nakties pastatė sargą, sako:
– Nė jokį svetimą žmogų an dvaro neleist, pagavus išmušt kailį ir in kozą pasodyt.
O pats sėdo an arklio – vyt! Pasiklausęs, katruom keliu nuvažiau, atjoja in tą girią, rado žmogų tą sėdint pakelėj ir laikant tą kepurę. Sako tas pons:
– Ar nematei čia tokį vagį važuojant?
Sako:
– Mačiau, jis čia nuvažiau in girią. Ale, – sako, – jūs jo nerasit.
– Na, tai ar tu negalėtum jį vyt?
Sako žmogus:
– Negaliu, čia pagavau tokią brangią paukštaitę, iki saulė nusileis, negaliu imt, turu laikyt.
O tas pons sako:
– Te tau penkis rublius, te mano kepurę, sėsk an mano arklio ir vyk, o aš palaikysu tavo kepurę.
Tas vagis da jį ingraudino, sako:
– Ale gerai laikyk kepurę prispaudęs, kad nepabėgtų.
O pats nujojo pas anuos arklius. Tą arklį prisikabino ir nuvažiau namon.
Ale jau tam ponui nusibodo belaikant tą kepurę, pažiūrės, pakišęs ranką po kepure, kas ten yr, – žiūri, kad po tąj kepure prigadyta! Jau jis tuosyk suprato, kad tai tas pats buvo vagis, katram padavė arklį vyt. Jau jis neturi ką darytie, aina pėkščias namon be kepurės. Parėjo in savo dvarą, tie jo sargai jam – duot su lazdom.
– Na, tik, – sako, – aš pats ponas šito dvaro.
Tie nieko nežiūri, sako:
– Mūs ponas raitas išjojo, o tu koks valkata be kepurės!
Sudavė jam gerai per šonus ir da nuvedę pasodino in kozą. Anryt pažiūr, kad – tas pats ponas. Ponia klausia:
– N’o ką, ar pavijai?
O jau jam sarmata pasakot, kad jį labjau prigau kap ją, sako:
– Pavijau, ale jau duok pakajų, kokia jų biednysta! Pamatęs padovanojau da ir tą arklį ir pėkščias parėjau namon.
O tas sukčius pardavė karietą ir arklius, tą kiaulę su paršais ir pradėjo vėl vaizbą varyt.

PATEIKĖJAS: Petras Penčyla

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO AMŽIUS: 19

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ožkabalių k., Vilkaviškio pav.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 235-238, Nr. 106
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 3. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1997. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 106
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.3. – 1904.

Spausdinti

Atgal