ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=7036&FId=9977&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1995 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Vieną būrį gyvena paežerėje žvejys su sava pačia. Anudu teip buva nušiurę, kad daugiau nieka neturėja, kaip tiktai grintelę. O mito anudu iš to, ką susigaudava ežere. Betgi žvejokle mūsų žvejui nesisekdava. Jaugi jis netingėdava, bet darbaudavos no ryta lig vakarą, o vienok niekada namolei jis neparnešdava žuvies daugiau, kaip kiek reikėja ant pramitima jam ir jo pačiai. Par tai anuodu nuskurda, ir jų nameliai pradėja pūti ir griūti, stogs gi drikst, o par skyles lytus įlija vasaras metą, o kad žiemai atėjus langai neturėja stiklų, tai šaltis ėja par langus į vidų. Teip anudu varga par ilgą laiką.
Šit vieną kartą žvejys gaude žuvis par kiaurą dieną, lig sutemstant, bet nė vienas nesugava. Sudėjęs tinklą į laivelę, jis atsisėda gale laiveles, pasirėme alkūne į jos kraštą ir pradėja gūduriuot ir apverkt sava nelaimę. Jis užsimislija apė pačią, kuri šiandie nebeturės ko valgyti. Tuo tarpu širdžiai geliant jis nė juste nepasijuta, kad prė jo laiveles priplauke kita laivele, ir tada tik kniostelėja kaip iš miega, kad laiveles dunkstelėja į kits kitą. Laivininks pribuvėlis gražiai žvejį pasveikina ir, meilingai prašnekinęs, jo paklause, kodėlei jis nenurimsta. Žvejys apsake jam visus sava vargus. Tada jauns laivininks (o tai buva velns, pasivertęs į žmogų) ėme žvejui įkalbinėt, kad jis išsižadėtų to, ko nepalika namie, ir tą jam atiduotų, o jau tada jis parpiln turėsiąs visko. Žvejys mislija mislija ir ant gala teip pasakė:
– Klausyk, bandžiuli, to, ko namie nepalikau, už tikrą man nepagails, užtai gali tai atsimt.
– Palauk, – atsiliepė kipšiūns, – tau jug nesunku pasakyt „gali atsimti“. Aš tau netikiu, tu mani nori apgaut. Imk gi peilį, prasipjauk pirštą ir krauju sava patvirtink prižadą.
Žvejys, matydams doros nebūsiant, padare, kaip ans vokiečiuks geide, o norėdams matyt, ar jis teisybę šnekėja, užmete vėlei tinklą. Neilgtrukus jis tinklą iškėle ir išvilka tiek žuvių, mažų ir didelių, gerų ir menkų, kad daug par tinkla kraštus į vandenį suėja ir tinklas įplyša.
Žvejys pradžiugęs kaiše namo pasigirt pačiai sava laime. Bet ką tik jis parkėle koją par slenkstį, kaip suklika, suvirka kūdikėlis, ir žvejys tuojau susiprato, ką jis piktą padare. Jis jaugi apsake pačiai sava laimę, bet neužtylėja nė to, kad pažadėja sūnų kėpšui. Pati nusiminė. Bet ką čia prisidėsi gaigotsai! Jug velnią nebesurasi ir užrašų nebeišverši.
No to laika žvejui pradėja labai sektis. Žvejoklei pasiklojant jis pratura. O sūnus teipogi ūgterėja, buva greits, gražus ir išmintings. Tetušiai negalėja juom beatsidžiaugt. Anksti jie išmoke jį skaityt ir rašyt. Paskui gi jį atidave į mokslus svetur, kur jis teip gražiai elges ir gerai mokes, kad gan greit jis galvinys palika. Jis kartu baisiai įsimylėja į kningas. Dabar gi tėvai pabūgo, kad atsimine, kad jį pažadėję velniui. Bet kaip vaikui apė tai prašnekt?! Argi ne gėda ir ne bėda?! Tėvs, žinoma, numaningesnis už motiną. Jis šiaip pamislija: „Parašysiu ant laiškelia sava prižadą ir, įdėjęs į jo kningą, matysiu, ką jisai pasakys, kad apėjęs jį parskaitys“. Jis pamislija ir padare.
Sūnus, kažin kada sava kningas bevartydams, apėja tą raštelį, parbėga jį greitai, biškutėlį pamislija ir ėja pas tėvą pasiklausti, ar tai tiesa, kas tę buva parašyta. Tėvs tuojau apsikabina sūnų už kakla, pradėja verkt ir parprašinėt, nes jis vaiką pardavęs iš netyčių. Tada sūnus atsake:
– Tetuš, neverk ir nesirūpink. Juk čia ne tava kalčia. Matomai, toks yra mana likims. Aš dabar eisiu ieškoti pragara ir gal da kaip norint iš tę išsisuksiu.
Tėvs ir motina nenorėja iš pradžias išleisti, bet kad mate sūnaus neparkalbėsią, apkamše jį valgymais ir išleide į kelionę.
Mikolas (šit vardas ano vaikino), apleidęs numylėtų tėvų namus, ilgai ilgai klajoja po vieną girę. Ant gala prėja eikštę ir tarpkrūmy išvydo grintelę. Jis įėja į vidų ir rada ten seną moterį raganą. Ši tuojau jį pažina. Ji, pavalgydinusi jį, užklause:
– Kur dabar eini?
Jis gi nenorėja jai sakyti. Tada ji pasisakė žinant, kad jis esąs tėvą parduots į pragarą ir dabar ten einąs tarnauti.
– Man tavęs gailu, labai gailu, – teip šnekėja ragana, – bet išgelbėti visai tavęs neišgaliu, o ir be patarmes iš mana grinteles neišeisi. Še tau tą kamuolį siūlų. Kad išeisi iš tos gires, tai už trijų mylių preisi upę labai gilią ir plačią. Par tą upę kitaip nepareisi, kaip tiktai kad mesi tą kamuolį par upę. Tada pasidarys lieptas, ir sausums kojums par ją pareisi. O čia še tau antras kamuolys. Jis tau prisidės, kad preisi antrą upę, dar platesnę ir gilesnę negut pirmoji. Parėjęs teip pat antrąją upę, atrasi salą, ant tos gi salos karklynus, į tuos karklynus įlindęs palauk, kolek vienuolekto adyno vidurdienį atlėks dvyleka ančių plukdytis. Tos antys bus dukterys paties Liucipieriaus. Katra iš jų tau labiau patiks, tos drabužius pačiupk ir paslėpk, kada mergātes sulips į vandenį ir besiplaukdamos atsitolins no krašta. Jai gi drabužių neduok, pakolei ji nepažadės tau padėt.
Po to Mikols išsinešina iš trobelės, parėja par girę, užėja vieną upę ir mete pirmą kamuolį. Par upę pasidare liepts, ir jis, teip par upę parėjęs, užėja antrą upę. Mete antrą kamuolį, ir pasidare dar geresnis liepts. Par tas upes sausums kojums parėjęs, jis užėja salą, įlinda į krūmus ir lauke ateinant vienuolektos adynas. Atlėke dvyleka ančių, nusileide ant žemes jaunitėles, skaisčias mergātes, nusitaisė ir, vienõ eilė pasidėjusias drabužius ant krašta, sulipo plukdytis į upę. Mikols gi žiūrėja, katra iš jų gražesne, ir įsižiūrėja į vieną mergātę. Jis lauke, kolek tos mergātes toli nuplauks. Kad jos jau buva atokiui, tai jis, jums nematant, prėja prė drabužių, atskaitė no kraštą penktuosius, pasėme juos ir nukiūtina atgal į karklynus.
Tuo tarpu mergātes išsiplukdžiusias išėja ant krašta, apsivalkste kožna sava drabužiais, pavirta į antis ir tuojau spurstelėja. O ta plikoji pradėja šokinėt, bet palėkt nebegalėja ir atliko. Ji vaikščioja po tą salą šaukdama:
– Kas paėmė mana drabužius, lai tas atiduod: aš apdovanosiu už tai, kuom jis norės.
Mikols išėja iš karklyna ir atsiliepe:
– Aš paėmiau drapanas.
Ji gi prėja prė jo ir saka:
– Atiduok man drabužius, aš tau padėsiu, jei būsi kokiõ bėdõ, arba užmokėsiu, kokia tiktai užmokesčia ieškosi.
Jis jai atsake:
– Ak, koki nelaime ant manęs užkrita. Kad kas man padėtų, tai aš nežinau ką tam duočia arba tarnaučia jam par visą amžių.
Tada ji pradėja jo klausti:
– Pasakyk man, aš tau padėsiu.
Jis parsake jai sava vargą, koks jam yra. Teip ji atsake jam:
– Tai tau reik eiti pas mana tėvą. Žinau, žinau, jis tur raštelį no tava tėva, sunku bus tau atvaduoti tą raštelį. Nu, aš tau padėsiu. Bet privargsi, kol pasieksi mana tėva namus. Iš pradžias užeisi vietą šiltą, bet ant šiltuma nežiūrėk, o eik toliau. Veikiai rasi vietą da šiltesnę už pirmąją, ant gala ir visai karštą, bet ant to visai nežiūrėk, nes parėjęs par karštį rasi pilę, didelę didelę, tę tai gyven mana tėvs. Tą pilę apeik aplinkui, žiūrėdamas aukšty, o kad pamatysi pro langą iškištą skarelę, tai tę bus mana grinčia. Kad pas mani ateisi, aš tau pasakysiu, ką reik padaryt.
Tada Mikols jai atidave drabužius. Ji jam pasake ačiū, užsivilka ir nulėke.
Ein jis ant to krašta, kur jam mergātė sake ir kur ji pati nulėke. Paėja jis tiktai tris mylias, jau jam palika gerai šilt. Ein jis da toliau, parėja kitas tris mylias, ir jam palika dar šilčiau, teip kad jis tik begalėja tvert. Ein jis paskutines tris mylias – jam palika teip šilt ir slabnu, kad jis ką tik begalėja paiti. Bet ant gala nebeištvėre ir turėja sėstis pasilsėti. Berods jis mate jau iš tola pilę, tokią gražią, kad gana, bet jis mislija, kaip čia jam reiks arti preiti, kad jau no tola teip šilt. Ilgai pasilsėjęs pradėja vėl eit ir daėja ligi gala. Ein jis vieną kartą apė pilę ir stebias į viršų, bet niekur nuleistas skareles nemata. Ein ir antrą – jau apleidž jį viltis, jis misli, kad ana mergāte jį apgava ir dabar džiaugias iš jo nagų išsprukus. Betgi vis da sava akims neišsitikėdams ain jis trečią ir paskutinį kartą apė pilę – ir mata skarelę, nuo trečia gyvenima nuleistą. Jis atskaite langus, užlėpa ant trečioja gyvenima ir rada sava mergātę. Ši pamačius pradžiuga ir tare:
– Gerai, kad atėjai. Bet neilgtrukus tau reiks stoti akyse tėva. Jeigu būsi linksmus, drąsus, tai už tikrą jam patiksi. Jaugi jis tau užduos sunkius darbus, ir jei tu juos padirbsi, tai išsivaduosi, jeigu ne, tai gyvybę čia paliksi. Bet meldžiamasis nenuliūsk, aš tavęs neapleisiu.
Po tokių žodžių prietelkas apsidrąsinęs, Mikols nusileide žemė ir, da šiek be tiek pavaikštinėjęs, ėja pas patį Liucipierių. Į vidų įėjęs, jis žemai pasveikina senį ir lauke, ką jis jam pasakys. Senis pasistebėjęs į jį:
– O, gerai, – saka, – kad dabar atėjai. Juo anksčiau, juo geriau. – Ir tuojau užraše jį ant juodos kningas ir pasake jam: – Pas mani nėra anė viena neženota, visi ženoti. Aš turiu dvyleka dukterų, gali iš tų dvylekas išsirinkti pačią, kokią tik norėsi. O dabar še valgyt, pavalgęs gi galėsi nuveiti pas sava pačią.
Senis dave jam pietus, ką tik širdis prėme, gert ir valgyt. O pavalgęs pietus, jis nuvėja pas sava mergātę, kuri sėdėja grinčio. Anudu grinčio bebūdami smarkiai susimylėja, teip kad sunku bebuva vienam no kita parsiskirti.
Į trečią dieną ant pietų tas velnių karalius pasake jam:
– Aš tau užduosiu kelius darbus. Jei tu išpildysi, tai gyvensi kai pons, o jei neišpildysi, tai galą gausi. Ant pirma karta šitai tava darbs: par šiąnakt turi iškast ant kalna labai gilų šulnį, privežt akminų ir tais akminais išmūryt šalis šulnies, o dugną išliek marmuru. Ant ryta šulnis tur būt pilns vandenia teip čysta, kai krikštols. Padirbk marmurinį kaušą, teip kad aš atėjęs gaučia atsigert kuom.
Mikolą, tą girdžiant, apėme baime, bet jis tylėja ir mislija, kad no prapulties niekaip nebišspruksiąs. Jis nuvėja į sava grinčią ir pradėja gūduriuot. Šit įėja duktė Liucipieriaus jo pasiklausti, ką jam tėvs uždave. Šis apsake jai visas išgalias, kad reik šulnį kasti labai gilų, kraštus išmūryt akminais, dugną išliet marmura, padirbt marmurinį kaušą ir dar kad ant ryta šulnis būt sklidins vandenia. Bet ji numaldė Mikolą sakydama:
– Eik šiandien be rūpesčia gulti, aš už tavi viską padirbsiu. O rytõ rytą anksti ateik pas šulnį ir tę vaikštinėk, būk dar besidarbuojąs. Kad tėvs ateis vandenia, tai, paėmęs kaušą, duok jam par kaktą ir pasakyk: „Aš parnakt darbavaus ir tai da negėriau nė vieną malką, ogi tu išsimiegojęs nori gert maną trunka!“
Išvakarėms atėjus mergāte paėme švilpynę ir sušauke visus sava pagelbininkus velniūkščius. Vieniems liepe ji čiupt už lopetų ir kuo greičiau šulnį kast, kitiems – privežt akminų, o vėl kitiems – privežt vandenia su kubilais iš šaltenių. Ką tik ji spėja tai ištart, kaip tartum vėsuls ūžti pradėja, išsibarste velniukai į visas puses kūlvirte – viens šę, kits tę, kaip buva liepta, ir akių mirksny išpilde dukters Liucipieriaus prisakymą. Išmūrija šalis, išlieja marmuru dugną šulnia, pripilde šulnį sklidiną vandenia, išnešioja į šalį žemes, iš šulnia išverstas, nugrande ir nušlave apišulnį, teip kad ant pagalės gala palika meilu tę ir pasižiūrėt.
Pradėjus aušt atsikėle Mikols ir, atėjęs pas šulnį, būk dar šę ar tę kur ką reikiant belopąs. Senis Liucipierius, mislydams, dabar galėsiąs nugalabyti Mikolą, ein žiūrėt jo darbą ir rand viską teip, kaip pats norėja.
– Dak šę mã vandenia! – sake jis Mikolui.
O šis to tik ir lauke. Sugriebęs kaušą, kaip tvos jis seniui par kaktą, teip kad šis mažne parvirta:
– Aš par kiaurąnakt prakaitavau ir ne lašelia da nesiurbtelėjau, o gi tu ką? Drybsojai sau kepšes pastatęs, o dabar ateini vandenia gert!..
– Tava, tava, sūnau, tiesa, – atsiliepe senis ir paėja į šalį, o Mikols pagrįžo prė savosias.
Liucipierius dėjos į mislę buklybę Mikola, jis dyvijos iš jo ir mislija, kokį jam darbą beduoti, kad jis bent kartą prapultų.
Kai Mikols atėja ant pietų, tai Liucipierius jam pasake:
– Tau ant šias nakties užduodu naują darbą. Turi mišką no penkių valakų išraut ir sudegint, o tą žemę, kur stovėja mišks, turi išart, išekėt ir rugius pasėt, kad rugiai tie par šiąnakt užaugtų, preitų ir tu, juos nupjovęs, iškultum, sumaltum ir duoną iškeptum. O kad aš rytõ ateisiu pasižiūrėt, kad būt man ko pavalgyt.
Mikols, gavęs tokį didelį darbą, nuvėja į grinčią, sėdos į kertę ir teip verke, teip verke, kad jo mergāte, kitõ grinčio būdama, išgirda ir atėja paklaust:
– Ko tu verki?
Jis jai atsake:
– Ko gi aš neverksiu, kad man uždave mišką penkių valakų par šią naktį išraut, sudegyt, skynimą gi išart, išekėt, tę rugius pasėt, nupjaut, iškult, sumalt ir duoną iškept, teip kad tava tėvs rytõ rytą gautų jau pavalgyt šviežios duonos.
Ji gi jam pasakė:
– Nė verk, nė ko. Kas prisidės rūpinusis. Aš tavi pavaduosiu.
Kad prėja vakars, ji liepė jam eit gult, o pati išėja ant pryduria, sušvelpe – ir kad prilėke velnių daugybe! Ji liepe jiems nuskirtą mišką išraut, sudegyt, skynimą išart, rugius pasėt ir teip prižiūrėt, kad tie rugiai par naktį užaugtų. Paskui tuos rugius liepė nupjaut, iškult, grūdus sumalt ir duonātę iškept. Teip tie velniai kad pradėja vieni raut, kiti degint mišką, tai išrove ir sudegina. Aną vietą išare, rugius pasėja. Rugiai tuojau išdyga ir laistomi užauga, prėja. Paskui juos nupjove, iškūle, grūdus sumale ir pakepe kepalėliais duonātę. Čia pradėja aušt, ir velniai išsiskyre. Ji gi greitai Mikolą pakėle, liepe jam eit ir laukt tėva ateinant.
– O kad jis ateis ir norės duonātę valgyt, teip tu imk ir pilk jam sų bandele per kaktą ir pasakyk: „Aš par kiaurąnakt dirbau ir tai dar nė vieną kąsnelį nesuvalgiau, o tu, dabar tik atsikėlęs, nori valgyt“.
Mikols greit nuvėja į vietą, atsisėda pas ugniavietę ir laukia, kolei bandeles baigs kept. Neilgtrukus pamate jis, kad senis pasilenkęs guri guri guri – atein. Senis prėjęs pasake:
– Nu, o ką, ar jau iškepus duonāte?
O tas atsake:
– Jau iškepe.
Senis paėmė pagrandį, pralauže ir norėja valgyt. Teip tas jam, iš nagų ištraukęs, kad pyle par kaktą ir pasake:
– Aš kiaurą naktį dirbau ir tai nemėginau valgyt, o tu, dabar tik atėjęs, nori valgyt!..
Liucipierius atsake:
– Tava, vaike, valia, tava.
Paėja į šalį ir liepe Mikolui eit namolei.
Mikols parėja pas sava pačią ir tyriai su jąja pargyvena par visą dieną.
Tą pačiądien ant vakara šaukia jį Liucipierius pas savi. Jis nuvėja pas jį ir paklause jo:
– Kam mani šaukei?
Liucipierius pasake jam:
– Antai plecius no keturių desintinų. Par naktį turi aptvert tą plecių aukšta tvora ir duris padirbt dideles gelžines. Tam darže turi pasodint visokių medžių, ir kad tie medžiai užaugtų parnakt. Tą daržą turi prileist visokių paukščių ir žvėrių, teip kad kožna menciaus būt patins su patelka.
Teip Mikols parėja vėlei namo ir ėme verkt. Jo gi mergāte paklause:
– Kokį darbą uždave tau tėvs?
Jis jai atsake, kad liepe jam daržą užtvert no keturių desintinų, padaryti gelžines duris, tam darže prisodyt visokių medžių, kad jie užaugtų par naktį. Prileist tą daržą visokių žvėrių ir paukščių po porį, kokie tik ant svieta yra. Ji gi liepė jam eit gult ir nesirūpint. O ji išėja ant pryduria, sušvelpe, ir kad prilėke velnių daugybe! Ji paliepe jiems tą plecių užtvert, duris gelžines įtaisyt, medžių visokių prisodint ir paukščių ir žvėrių visokių po porį prileist tam darže. Teip tie velniai kad pradėjo vieni tvorą tvert, kiti medžius sodint, treti laistyt tuos medžius, kad geriau augtų, ketvirtieji – paukščius su žvėriais gaudyt. Ir pataise tokį sodną, kad nereikia geresnio. Ji gi anksti Mikolą prikėle ir liepe jam eit greitai ir laukt pas duris sodna, kolek senis ateis pasižiūrėt to sodna. Jis nuėja pas duris, atsistoja ir lauke senį ateinant.
Tiktai senis kur buvęs, kur nebuvęs – ir atein. O prėjęs pasižiūrėja – paukščiai visokie gied, žvėriai rėk. Senis Mikolą pagyrė* ir liepe eit namo ir par dieną uliavot.
Jis gi parėjęs vėlei su sava mergāte gyvena. Ant vakara senis velns jį pasišauke ir pasake:
– Šiąnakt aš tau kitą darbą neužduosiu, kaip tik išjodinėt kumelę.
– Gerai, – atsake Mikols, – išjodinėsiu, tik dabar man ją parodyk.
Senis nieka nelaukdams nuvede jį į arklidę ir parode juodą kaip pečiaus kakta kumelę, katra, anudu ateinant išgirdus, ėme žemes kast, spardytis ir prunkštaut. Mikols, tokį baisų gyvolį pamatęs, nusimine. Nuėja jis į sava grinčią, atsisėda į kertę ir verke griaudžiai, nes žinoja, kad toki kumele jį tuojau numes, sumindžios: „Dabar jau bus su manim vargšu pagalum“. Bet tuom tarpu atėja ir mergāte ir, išgirdus, kad ir kumelę reik išjodinėt, jį nuramina ir liepe eit sau gult, rytõ gi anksti pakilt ir į arklidę nuveit, kad jos tėvs nedasižinot, kad tai ji jo vieto išjodinėja kumelę.
Sutemus Mikols ramiai sau gul, o mergāte jo vieto žaboj arklį ir sėd joti. Kumele lip piesta, mėčiojas į visas puses, kriok ir spardos, lek, kiek tik gal, bet tai vis nieka neprisided. Velns juk mok jot gerai ant arklia. Mergāte turėjos gerai ir nebijoja nukrist, bet viršum dar drože kumelei par šonus. Ant gala kumele pailsa, pradėja putot ir parstoja jodytis. Jau aušt pradėja, kad mergāte namo parjoja.
Tuojau atsikėle ir Mikols, nuvėja į arklidę, apsiruoše apė arklį teip, kaip būt jis pats išjodinėjęs. O paskui nuvėja pas Liucipierių pasakyt, kad arklys jau išjodinėts. Senis galvą linktelėja ir liepe jam eit pabrajyt su mergāte, o
– Ateinančią naktį reiks tau antrą arklį išjodinėt.
Mikols ir dabar pamate tą arklį, o tas buva da smarkesnis nekaip kumele, ir senis vyles, kad Mikols no to prapuls. Bet matysme, kaip čia jam bus. Jis nuėja į vidų ir vėl apsiverke griaudžiai. Atėja jo mergāte, liepe jam linksmintis ir naktį miegoti drąsiai.
– Tiktai ant ryta nuveik pas tėvą ir pasakyk, kad darbą išpildei.
Ir teip nakčiai atėjus Mikols be rūpesčia atvirto į lovą ir miegoja sau saldžiai, o mergāte už jį ruošavos. Ir šiandien jai pasiseke arklį nugalėt: putos no jo driba, kad ji arklį įleide į kūtę.
Mikols tuom tarpu nuėja pas senį Liucipierių pasigirt, kad pabaigęs jau duotą darbą. Čia Liucipierius pradėja mislyt, kas čia gal būt, kad Mikols visokį darbą apgal. Jis sake jam duosiąs vėl išjodinėt arklį, o jei jis tą padarysiąs, tai galėsiąs su savąja mergāte keliaut, kur širdis linkėsiant. Liucipierius šiandie pats nuėja į arklidę ir pasiverte į arklį, o važnyčia sene aprode tą arklį Mikolui. Mikols pamate eržilą juodai juodą, baisų, katrą tik tik lenciūgai pririštą išturėja. Parėjęs namo, jis pradeda mergātei sakyt:
– Kas čia bus, kad dabar toks baisus arklys? Viskas gal eit ant niekų, jei dabar nepasiseks jį nuturėt.
Dabar kažin kas ir mergāte ne visai bebuva linksmi. Ji jam atsake:
– Žinau aš apė tą arklį. Tėvs numana, kad aš tau padedu, todėl jis pats dabar pavirto į arklį, kad pats tavi išmėgintų. Ką čia mudu darysme? Mani jis, žinai gi, tuojau pažins. O man jug meilu su tavim išsigelbėt: aš jug esmu tik užkeikta, o ne dukte to senia. Todėl man rodos, kad teip reik padaryt. Ėmęs nukirpk man tas geltonas bizas, prišukuok plaukus teip, kaip tujei nešioji. Paduok man sava drabužius, o aš, į juos įsivilkus, mėginsiu senį prigaut.
Mikols drebėdams tai vis padare, ką ji sake. Po to anudu atsisveikino, ir ji ėja į arklidę, kur Liucipierius jos lauke. Ką gi, brač! Eržilui ėja ugnis iš ausų ir nasrų, jis spardes ir piesta šoko teip, kad prė jo preit nebebuva kaip. Tada mergāte paėme gelžinį šulą, pradėja jį mušt – ar galvą, ar ne galvą, kur tiktei papuole. Primušo labai tą arklį. Tada ji eržilą pasižaboja ir užsėda ant jo jot. Jis lėkė nebe žeme, bet oru teip smarkiai par laukus, par miškus, šokinieja par griovius, norėja jojėjį numest. Bet nieka nepadare. Mergāte suverže jam žaploms žandus, tvoja su kurielium par šonus, kad jis dar greičiau bėgtų. Kad eržils ant gala pradėja putot ir stabtelija, tai ji jam vėlei rėže par galvą, par strėnas, kad greičiau bėgtų. Ir teip jo smarkumą apstabdžius, mergāte eržilą parjodino namolei ir įleide į kūtę.
O Mikols buva mergātes laukęs ir todėl, kuo greičiausiai nu jos drabužius atėmęs, bėga pas senį pasakyt, kad arklį jau išjodinėja. Įein jis į velnią grinčią, bet tę jo nerand. Kad jis biskį palauke, tai senis išspūdina iš šalinia kambaria su parrišta galva ir visas maž tik bepajudėja. Mikols, būk apė jo nuovargį nežinodams, sakes jau pabaigęs sava darbą. Senis jam ranka mostelėja ir išsiunte lauka ir nebeėja į arklidę žiūrėt, ar arklys išjodinėts, dėl to, kad jis pats juom buva. Mikols teip linksmas parėja pas sava mergātę, kad jau pasiseke apgauti senį, ir anudu gyvena ir bučiavos vieną ir antrą dieną, o senis jems nieka nebesake.
Bet ar į trečią dieną jis pajuto, kad jo duktė jį jodinėja. Tuojau jis ją su Mikolu pasišauke ir išdave tokį dekretą:
– Par tris dienas galiat linksmintis, o jau ketvirtą dieną aš judviem parodysiu mani apgaudinėt. – Po to jis anudu uždare vienõ grinčio sakydams: – Darykit par tą laiką, ką noriat.
Šiudu pradėja mislyt, kaip čia reiktų išsigelbėt.
– Šit kaip padarysme, – sake ji Mikolui. – Šiandie pat pabėgsme iš čia į tavo tėvynę, o tę kipšas mūsų nebegalės parsekioti. Spjausme ant durių ir liepsme spjaudulams, kad ateis mūsų žadinti, sakyt, kad mudu dar noriam miega. O patys, duris užrakinę, galėsme toli atsidurt.
Teip anudu ir padirbo. Iš vidaus puses spjovę ant durių, jas užrakina, pasivertė į karvelius ir išlėke.
Į ketvirtą dieną senis atėja jų kelt ir bilzdeno į duris. Spjaudulai atsiliepe:
– O kad mums dar anksti kelt, mes dar noriam pamiegot.
Senis atsake:
– Gerai, šiandie dar miegokit, bet rytõ jau nebeleisiu.
Ant ryta spjaudulai teip pat atsake. Čia senis suprato, kas stojos, išlauže duris ir draskes iš apmauda, kad Mikola su Oniuke (nes Mikols teip sava pačią pavadino) neberado. Tuojaus jis liepe sava greičiausiems velniams jų gintis ir abudu gyvus parvilkt.
Bet anie jau buva labai toli nulėkę. Oniuke prikrita prė žemes pasiklausyti, bene atsigen. Ausį prė pat žemes pridėjus, ji išgirdo, kad atsivej, bet sake, kad anudu dar gal lėkt, nes velniai dar labai toli. Keletą mylių aniem nulėkus, ji vėl prikrito prė žemes ir išgirdo ginėjus jau esant labai arti. Ką čia padaryt? Kaip išsprukti?
– Aš, – saka Oniuke, – pavirsiu į beržą, tu gi būk žvirbliu ir striuokčiok sau nuo šakeles ant šakeles čirksėdams.
Teip jiems parsivertus, atlėke kipšai, lėke sau ir pralėke pro šalį, nes kas jiems lik žvirblių ir beržų. Ginėjai, nieka neradę, pargrįža pas Liucipierių ir pasisake, kad nebepaginę pabėgusių. Tada Liucipierius užklause:
– Taigi ar nieka nematet pakelė?
Jie atsake:
– Nieka neapėjom, kaip tiktai beržą, po to berža šakas šokinėja žvirbluitis.
– E, kokie jūs mulkiai, – sake Liucipierius, – kokie jūs vėplas! Tai juk jie buva. Reikėja sugreibus juos man parnešt. Eikit, ginkites ir žiūrėkit, kad man juos pristatytumet!
Velniai, sparnus smagesnius prisidėję, vėl leides gintis.
Oniuke pridėja ausį prė žemes ir išgirdo, kad juos vėl pagen. Kuo greičiau ji parverte sava vyrą į senelį plikakaktį, o pati pavirta į pušį ir liepe tam seneliui pušį kirst. O kad velniai paklaus, ar jis nemate lekiant berniuką su mergāte, jis lai atsaka: „Kad buvau jauns ir man dar ūstai nedyga, tai atmenu, kad tę lėkė...“
Ir teip senis, paėmęs kirvį, atsivėduodams ėme medį kirst, o velniukai prilėkę jo paklause, ar nėja pro jo šalį vaikiuks su mergāte. Senelis atsiliepe:
– Kol jauns buvau ir ūstai tebebuva nedygę, tai matydavau einant pro šalį... O dabar pasenau, man tokie daiktai neberūp.
– Koks tu mulkis! – sake jau velniai, supykę už jo kalbą, ir vėl grįža namolei be nieka.
Liucipierius, už durnumą velnius gerai pritalžęs, pats itna baisiausis vėsuls išlėke gintis.
Oniuke tuomet pridėja ausį prė žemes ir pati išsiganda, kad išgirda patį Liucipierių atlekiant. Ką daba daryt? Juk ir viltis maža bėra išsigelbėt. Ji sake Mikolui:
– Aš virsiu į ežerą, o tujei būsi ančia. Tu gerk ir gerk vandenį iš ežera ir niekaip neparstok.
Kaip tik anudu teip apsirūpina, kaip va kur Liucipierius itna griaustinis atūže. Pamatęs ežerą, jis puole ant žemės ir ėme vandenį maukt. Jau vanduo ein mažy ir mažy. Bet ir gaigalėlis be partrūkia daža sava snapelį į vandenį ir daža, siurb vandenį ir siurb. O Liucipierius vėl sava nepaleidž. Jau vandenia nebedaug ežere belika ir velns jau artinos prė anties, kai ši ūmai pliurpt ir išvėme iš gūžia surytą vandenį, o par tai vėl ežerą papilde. Liucipierius gi nepaliaun gert. Jis pritvinka itna baisiausis bosas, o vienok jis vis dar tvoja ir tvoja vandenį. Bet va jam ir gals. Nebepaneše jo pilvs tiek vandenia, jis parsproga, o vanduo visas sutekėja į ežerą. Po to ežers vėl parsiverte į marčią, o gaigals – į vaikėsą, abudu gi, pavirtę į karvelius, lėke toliau be baimes. Lėke lėke ir atlėke į namus, kur Mikola tėvai gyvena. Tada Oniuke saka vyrui:
– Įėjęs pasisveikink ir pasibučiuok su tėvais, bet žiūrėk, kad nebučiuotum brolių ir seserų, kurių namie nepalikai. O jei teip, kaip sakau, nepadarysi, tai apė mani tu vis užmirši.
Mikols pažadėja sergėtis bučiuoti nematytus brolius ir seseris. Ein jis į vidų, bučiuojas su tėvais, su broliais ir seserims – iš to džiaugsma jis nė just nepasijuta, kaip pabučiava neseniai gimusį brolį ir tuojau apė Oniukę visai užmirša. Džiaugės tėvai ir broliai susilaukę pražuvusioja šeimynykščia, susikviete visus susiedus, gėre ir valge – ir iš to džiaugsma nebeįmane kaip linksmintis.
Tuo tarpu Oniuke lauke lauke, ar neišeis ją įvesdyt Mikols, bet ne, jis neišėja. Tada ji suprata, kad Mikols apė ją užmirša. Ką jai bedaryt? Ji pasiverte į pyragų kepėją, apėme artimam mieste namelius ir tę liūdna gyvena. Ji kepdava pyragus ir pardavodava. Ant tų pyragų ji visada pirštu išraistuodava tokius žodžius: „Sakiau, kad nebučiuok, o tu pabučiavai, par tai ir apė mani užmiršai“.
Teip pratekėja apė ketverius metus. Mikols žadėja jau pačią vest ir nuvažiava į miestelį ko reikiant pasiparkstyt. Kaip jau ratus jis visu kuom prikriove, atsimine, kad jaunesniujui broliui reik parvežt zuikia pyraga, ir užėja pas kepėją Oniukę. Ši Mikolą tuoj pažina ir ašaras gailesčia no skruostų nubraukė su kvartuku. Bet ką padaryt? Jis apė ją užmirša. Kaip visiems kitiems, teip ir Mikolui ji padavė pyragų su žinomu parašu: „Sakiau, kad nebučiuok, o tu pabučiavai, par tai ir apė mani užmiršai“. Mikols pasistebėt į pyragą neturėja laika, įkiša jį į kišenį ir išėja. Bet, keliu važiuodams, jis užsinorėja žinot, kokį parašą jis tę mate ant pyraga. Parskaitęs jį, jis užsidūmoja ir pradėja kaip per sapną atsimint apė sava praėjusį gyvenimą. Atsimine ant gala, kiek jis yra kalts sava išganytojai. Kuo greičiau jis muka atgal į miestelį, parpraše sava myliamąją, parveždina ją namolei, aprode tėvams ir apsake jiems, kaip ji išgelbėja jį. Tada vėl prasidėja linksmybes Mikola namuose. Svečių buva parpiln, muzika be partrūkia drože šokius, visi buva linksmūs, dainiava, šoka ir uliavoja. Ir aš buvau užkviests ant tos gėrynes, kartu su kitais gėriau, kartu valgiau ir visa ko parpilñ turėjau.

FIKSUOTOJAS: Jonas Šliūpas

FIKSAVIMO METAI: 1897

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Šiauliai, apskr., , , , Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Šiaulių apyl.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 105-119, Nr. 51
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 2. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1995. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 51
Lietuviškos pasakos yvairios (II t.). Surinko dr. J. Basanavičius. Chicago (III.): Turtu ir spauda „Lietuvos“, 1904.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 358-386
Mitteilungen der Litauischen litterarischen Gesellschaft. Heidelberg : Carl Winters Universitäts-Buchhandlung, 1 – 1897.

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

PASTABOS: J. Basanavičiaus pastaba: mitinė-istorinė. Paaiškinimas: p a g y r e – orig. išn., Bs. išn. (J. Basanavičius išnašos vietą pažymėjęs po žodžių „pasišauke ir pasake“) Vietoje to darbo man kiti pasakojo šitokį. Nugis velns mislyt, kaip reik tą Mikolą nugalabyt. Ilgai ilgai dūmojęs, jis ant gala pasišauke jį ir tare: – Ar girdi, Mikol, rytõ tau reiks išskirt iš dvyleka kalakutų, paskui iš dvyleka karvelių ir ant gala iš dvyleka mergāčių vis vieną ir tą pačią asabą. Jeigu tu tą padarysi, tai žinok, kad ta mergāte bus tava, galėsi ją vežtis, kur norėsi. Neger palika Mikolui ant širdies, kad jis išgirda tokią naujyną, ir jis ėmė griaudžiai verkt sava kambarėly. Jo pasigailus atėja duktė Liucipieriaus linksmint ir pasakyt, kaip jis tur skirt: – Iš kalakutų tu mani išskirsi, kad pamatysi besikutinėjant. Iš karvelių – kad aš biskytį sparnelius plestelėsiu. O iš mergāčių aš būsiu ta, apie katrą muse ims zyzt. Ryto atein jaunikātis būk liūdnas pas senį ir rand tę dvyleka kalakutų vienas į vieną – teip visi lygūs: visų buva brantai raudoni, patys gi juodai pilni ir ateinant jį pasveikina sava paprasta giesme. Šis gi ein iš viena gala į kitą ir žiūr, katras iš kalakutų čia pradės kutinėtis. Ant gala jis pasiskyrė sava mergātę. Dabar jis stoja prėš pulką karvelių, visi dvyleka buva, kaip būt viens ir viens – nė jokia skyriaus. Mikols drebėdams stebias į juos, ar pamatys katro sparnelius pasiplečiant. Kad vienas karvelis plestelėja, tai jis apsidrąsino ir išskyre savąją mergātę. Už tatai jį Liucipierius pagyre ir privedė prė buria mergāčių, o jos visos buva viens į vieną kaip akis į akį: skaistutes, baltutes ir linksmias. Čia Mikols vėl ein iš viena gala į kitą ir žiūrinėj, apė katrą mergātę pradės muse bembt. Ant gala jis savąją užtika. Liucipierius, jo buklumą matydams, netikėja, kad tai jis pats iš savęs padare, o todėl jis ir šiandie jo nepaleide, bet žadėja da vieną kokį darbą duot.

Spausdinti

Atgal