ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=7054&FId=10000&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1998 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo toki ūkinykai, jie neturėjo vaikų. Ale sykį parnešė piemens iš kur tai varnuką. Tą varnuką užaugino, ir jis, būdavo, lekioja apė namus kaip naminis paukštis.
Sykį tie ūkinykai išvažiau in miestą, o tarnaitė nešė bernui pavakarių, ir tas varnas nulėkė, o nulėkęs vaikščioja vaga ir renka kirmėlaites. Tas bernas, mislydams, kad teip koks varnas, jis jam šmaukšterėjo rimbu ir nukirto galvą. Toj tarnaitė sako:
– Ką tu padarei! Kam tu mūs varną nukirtai?!
Tas bernas sako:
– Tuščia jo! Tai jis daugiau nepasakos ūkinykam, ką mes veikiam.
O tas varnas mokėjęs kalbėt.
Parvažiau ūkinykai, klausia:
– O kur varnas?
Toj merga sako:
– Bernas ardams nukirto jam galvą ir užarė vagoj.
Dabar tas ūkinykas sako tam bernui:
– Žiūrėk, kad man tokį varną pargabentum, o jei ne, tai aš tave apskųsu, ir tai tau nukirs galvą.
Tas bernas jau iš baimės nežino, ką pradėtie. Nuvėjęs tašo iš medžio varną. Nutašė jau gerai, ale kas iš to, kad nelekia. Slapta išbėgo nuo to ūkinyko ir aina verkdams keliu. Ale beaidamas sutiko kokį senuką. Klausia tas senuks:
– Ko tu verki, vaikeli?
Sako:
– Ką aš neverksu. Aš teip ir teip padariau, o dabar man už tai galvą nori kirstie.
Tas senuks tai buvo Dievas. Sako tas senuks:
– Aime pas tą ūkinyką.
O kad atėjo, sako:
– Kur tas medis, kur tu nutašei tą varną?
Tas bernas padavė tą pagalį, tas senuks sako:
– Kelk, Jonuk!
Teip tuo stojo iš to pagalio vaiks ir vaikščioja. Atvedė tam ūkinykui ir sako:
– Aš tau varną nukirtau, o už varną aš tau atvedžiau vaiką.
Tas ūkinykas, kaip neturėjo vaikų, labai nudžiugo, sako:
– Vaikų neturu, tai man bus labai gerai.
Tas vaikas tuo užaugo ir buvo drūtas. Kada jau jis užaugo iki dvidešimts metų, sako Jonuks in tėvą:
– Nukaldyk man lazdą no dvidešimts pėdų – aš aisu svieto vandravot.
Tas tėvas nupirko geležies, kalvis nukalė. Parvežė jis tą lazdą, paėmęs išmetė aukštyn, o kad puolė ta lazda, atkišo rankos mažiuką pirštą – sulinko. Sako Jonuks:
– Da per maža, da turi dadėt dešimts pūdų, tai bus gerai.
Tėvas nupirko da tiek geležies, kalvis sukalė in tą lazdą, tėvas parvežė tą lazdą. Jonuks išmetė aukštyn, atkišo kaktą, puolė an kaktos – jau nesulinko. Sako:
– Dabar tai jau bus gera.
Atsisveikino tuos savo tėvus ir iškeliavo. Beaidamas patiko tokį žmogų. Klausia Jonuks:
– Kas tu toks?
– Aš asu aržuolrovis.
– Na, tai aisim abu.
Aina toliau, patiko kitą žmogų. Klausia Jonuks:
– Kas tu per viens?
Sako:
– Aš geležminkis.
– Na, tai aisim sykiu.
Aina jie visi. Priėjo tokią stubelę. Toj stubelėj rado dvyliką jaučių. Tuos jaučius papjovė, skūras nulupo, surėžė, padarė ilgą diržą. Paskui sako Jonuks:
– Tu, aržuolrovi, lik pietų išvirt, o aš aisu su šituom in girią.
Sukaitė puodus, sudėjo mėsą ir verda. Ale jau baigia virtie – ateina toks senis mažas su barzda, sako:
– Užkelk, vaikeli, mane an kudmento.
Tas jį pajėmęs užkėlė. Sako:
– Rasi, vaikeli, man inpiltum valgyt – aš labai noru!
Inpylė jam valgyt, padavė šaukštą, o tas senis tą šaukštą nuleido an žemės. Sako:
– Paduok, vaikeli.
Tas pasilenkė paduot jam šaukštą, o tas senis tuo – jam an pečių! Sumušė visą, iš pečių išrėžė diržą, visą viralą išėdęs, išėjo sau.
Parėjo tiedu pietų – da nieko nėr išvirta! Sako:
– Kodėl tu neišvirei?
Sako:
– Biskį užmigau ir susivėlinau.
Visi supuolė, išsivirė ir pavalgė.
Kitą dieną paliko pietų virt geležminkį, o jiedu išėjo in girią. Ir tam teip atsitiko.
Trečią dieną liko Jonuks pietų virtie. Bebaigiant virtie, ateina tas senis, sako:
– Užkelk mane an kakalio.
Tas Jonuks jį užkėlė. Sako:
– Ar tu, vaikeli, neinpiltum man pietų – aš labai norėčia valgyt.
Jonuks, jo pasigailėjęs, in bliūdą inpylė, padavė šaukštą. Ale tas senis numetė šaukštą, sako:
– Paduok, vaikeli!
Tas Jonuks pasilenkė paduot šaukštą, o tas senis, kaip papratęs, ir jam užsikraustė ant pečių. Ale Jonas jį nusitraukė no pečių, tai kaip jis jam ėmė duot su tąj lazda, kaip ėmė duot, – sumušė visą kaip šunį! Paėmęs už barzdos, nuvilko in girią, inskėlė aržuolinį kelmą, inspriaudė barzdą, užkalė ir paliko.
Atėjo anie iš girios – sako Jonuks:
– Judu neišvirėt pietus – kodėl aš išviriau?!
Pavalgė pietų – sako Jonuks:
– Aime dabar in girią, aš jum parodysu, kokį paukštį pagavau!
O kad atėjo in girią, jau nėr nė to kelmo, nė to diedo: išrautas kelmas ir nuvilktas, tik šliūžė! Aina jie tąj šliūže, šliūžė – po akmeniu. Tuo tas Jonas atvertė tą akmenį, žiūri – skylė, o in tą urvą tas kelmas invilktas. Sako Jonuks:
– Aržuolrovi, aik tu tą diržą atnešk.
Tas nubėgęs tuo atnešė. Sako Jonas:
– Na, lįskit.
O anie abu bijo. Tada Jonas apsijuosė diržu, o šitie jį inleido, diržą nupjovė ir nuvėjo páts, nes jie bijojo, kad jis da sykį neišlįstų iš to urvo o nerėžtų jiem iš pečių po kitą diržą.
Jonas nuvėjęs rado dvarą ir paną vieną. Toj pana sako, pamačius tą Joną:
– Ko tu čia, žmogau, atėjai? Aš čia tiek šimtų metų būnu ir jokį žmogų nemačiau kai tave pirmutinį. Čia yra pragaras. Tas pragaro pons pabus – tave sudraskys.
Sako:
– Aš jo nebijau.
O toj pana sako:
– Aš tau sakau, kad tu jį nepergalėsi! Ale gaila man tavo jaunystos. – Sako: – Gale galvos stovi vanduo drūtas, o gale kojų – nedrūtas, tai tu apmainyk tuos vandenius, tai rasi apgalėsi.
Tas tuos katilaičius apmainė, atsigėrė to drūto vandens, o į tąsyk pabudo tas diedas, sako:
– Ar jau tu, nevidone, ir čia atsivilkai?
Ėmė tuo to vandenio laktie ir sako:
– Aik šen imtis!
Pradėjo imtis – viens kitam nieko nepadaro. Sako tas senis:
– Aik tu sau, kur nori, čia pas mane nebūk.
Išėjo Jonas iš to dvaro, atėjo pas tą skylę, patraukė tą diržą – pajuto, kad jau nupjautas. Jau jam nėr kur dėtis! Aina jis in girią. Atėjo pas tokį didelį aržuolą, pabarškino su lazda dvyliką sykių – išlėkė toks paukštis, sako:
– Ko tu mane ir mano vaikus gąsdini?
– Aš noru, kad tu mane išneštum ant ano svieto.
– Na, tai sėsk ant mano sparnų.
Jonas užsisėdo, ir jis lėkė. Tai jis lėkė iki dvylikai sykių ir vis puolė žemyn. Jis jį gąsdino už tai, kad jis jo vaikus dvylika sykių gąsdino. Paskui išnešė jį ant viršaus, ir jis nukeliavo savo keliais.

PATEIKĖJAS: Juozas Brokas

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO AMŽIUS: 19-20

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ožkabalių k.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 78-83, Nr. 19
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 4. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1998. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis).

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 19
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.4. – 1905.

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Spausdinti

Atgal