Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=7083&FId=10048&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1995 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Bėga virkščia kibirkščia par mišką, susitika lepšę.
– Virkščia kibirkščia, kur bėgi?
– Į peklą dūšių gelbėt...
– Nu, tai ir aš bėgsiu.
Bėg bėg, susitika žiurkę.
– Lepše, kur bėgi?
– Į peklą dūšių gelbėt.
– Nu, tai ir aš bėgsiu.
Bėga bėga, visi trys bėga bėga. Susitika ežį.
– Žiurke, kur bėgi?
– Į peklą dūšių gelbėt.
– Nu, tai ir aš bėgsiu.
Bėg visi, susitika girnų pusę.
– Ežy, kur bėgi?
– Į peklą dūšių gelbėt.
– Nu, tai ir aš bėgsiu.
Ir bėg visi kartu. Bebėgdami susitika giros kubilą.
– Girnų puse, kur bėgi?
– Į peklą dūšių gelbėt.
– Ir aš bėgsiu.
Visa draugyste bėga bėga ir nubėga į peklą. Virkščia kirbirkščia į ugnieką* įlinda, lepše po slenksniu atsistoja, žiurke po lova palinda, girnų puse ties durem į palubį įsikėle, giros kubilas į kertę įlinda, ežys į giros kubilą, ir ast teip. Įėja didelis, senas, žilas velnis ir atsigula į lovą. Gul lovoj, gul, o visi tyl. Žiurke kentėjus kentėjus nebeiškentėja po lova – griukst, griukst, griukst... Velns išgirda, atsikėla: „Turbūt nauja dūšia atėja“, – priėja prie židinia*, puč ugnį, puč. Virkščia kibirkščia prikiša ugnį pri barzdos, ir užsidege barzda. Velnis kad lėke pri giros kubila gesytis, ežys kad dūrė į barzdą – velnis išsiganda, su degančia barzda kad lėke laukan, ant lepšės paslyda, parvirta, girnų puse kaip duos į galvą velniui ir užmuša! Teip vieną velnį užmuša, kitą, trečią – teip daug velnių išmuša ir daug dūšių išgelbėja.

FIKSUOTOJAS: Jonas Krikščiūnas-Jovaras

FIKSAVIMO METAI: 1904

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Šiauliai, r. sav., , , Šiaulių apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Šiaulių prp.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 141-142, Nr. 60
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 2. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1995. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 60
Lietuviškos pasakos yvairios (II t.). Surinko dr. J. Basanavičius. Chicago (III.): Turtu ir spauda „Lietuvos“, 1904.

PASTABOS: J. Basanavičiaus pastaba: mitologinė. Žvėrių pasakos. Paaiškinimai: u g n i e k ą – Bs. išn. Ugnieku Šiaulių pav. vadina tokią vietą, akmenais apmūrytą prengyje (priesienyj), kur ugnį kūren – kaip kuknia, tik be kamino. ž i d i n i a – Bs. išn. Židinys – vieta prie pečiaus, kur iš pečiaus sušluoj ugnį su pelenais.

Spausdinti

Atgal