ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=7089&FId=10054&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1995 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Žmogui, reikalais užimtam, tankiai prisein naktimis be miega prabūti, par naktį keliauti, tankiai paklysti, be kelia po pelkes par naktis klaidžioti, daug pavojų iškentėti, o labiausiai del tėvynes gera, ir daug baimes del patikima nelaba žmogaus.
Šitai kaip man atsitika. Vaikščiojau po Lietuvą su lietuviškais dalykais, nešiau daugybes laikraščių („Tėvynės sargų“) ir visokių knygų. Žinoma, kaip su tokiais daiktais, tai labjausiai naktį tegalima eit. Ėjau į tą parapiją, kur labjau skaita „Sargą“. Einu einu, jau kojos paskauda, – jau sutema, vis misliju: ar paklydau, ar ne? Ne, dar nepaklydau! Ir vėl einu. Nebelabai matyt taka, sutema, o buva nešviesi rudenia naktis. Priėjau vieškelį, mana keliukas pasibaige, vienok, kad ir naktį, dideliu keliu bijojau eit. Paėjau atgal sava keliuku, pasisukau po dešinei į siaurą, šlapią taką – tuom, misliju, turiu nueit ant sava giminaičių. O naktį kur benueisi – galva apsisuka, rodos, pirmai buva vakarų vėjas, o dabar man išroda, jog rytų. Parbridau upelį, parėjau mažą kalnelį – ir vėl pelke. Įėjau į tyrelius, nebėr nei mana taka, o vandenia arti kelių – brendu terpkalnėm, apaugusiom agliais, alksniais, juodalksniais, karklais. Jau norėjau gulti terp aglyna – teip buvau suvargęs, bet labai buva ten šlapia, ir aš buvau labai sušalęs. „Eisiu, – sakau, – nor par naktį, turiu atrasti nors kokią triobelę.“ Po ilga ėjima išgirdau netoli šuniuką sulojus, žiūriu – netoli triobele. Net akys nušvita. Priėjau prie durių, pabuldenau vieną kartą, antrą, trečią. Atsiliepė:
– Kas čia? Kas čia?
Išėja žmonele į priemenį, nenor manęs niekaip į vidų įleist: gal, saka, ar vagis, ar ką? Parsisakiau, už durių būdamas, visas sava bėdas, sakau:
– Jei neleisi, gulsiu po slenksčio.
Žmonele, kad ir bijodama, įleide, pasiūlija valgyt. Sakau:
– Oi, oi, kaip noriu.
Davė šaltų kruopų – pasrėbiau ir atsiguliau.
Aš, jaunas vaikinas, dar 22 metų, greitai pailsėjau. Ant ryta žmona mani prikėlė:
– Kelkis, jau pusrytis gatavas.
O ta žmona gyvena tiktai su dukteria, jos vyras buva jau antri metai kaip miręs. Atsikėliau, ta mergina man padave vandens bliūdą, gera muila, nusiprausiau burną, apturėjau gerą pusrytį su visokiom priprovom. Teip pamylėja mani – ta mergaitėle man patika. Paskui, kaip išsišnekom apė viską, žmona saka:
– Gal pas mani apsiimtum už žentą?
– Kodėl ne, – sakau, – apsiimsiu.
– Teip, – saka, – mums be vyra blogai, kad ir miške gyvenam, neturiam nė kam medžių parvežt.
Aš vėl misliju: čia viensėdijo, terp pelkių, bus gerai man ir laikraščius kavot, nei palicija niekada nesisukin. Teip apsimierkavojau ir apsiėmiau už žentus, o mergike vėl meili. Dar būsiantį savuoju mani jodvi pavaišina ir išlaide į mišką parvežt medžių. Išvažiavau. Važinėju važinėju po mišką, nerandu sausų medžių. Ant gala radau driūtą sausą aglą. Mąstau, ką čia daryti: pakirsiu – į vežimą neįkelsiu. Parvažiavau arklį po agla – įversiu stačiai į ratus. Pakirtau aglą, kaip virta į ratus – ir arklį užmuša, ir ratus sulauže. Matau – durnai padariau. Ką dabar daryt, kur eit? Paėmiau kirvį ir einu dūmodamas, ar nepatiksiu kokia žmogaus, kad nors padėtų arklio skūrą iš po agles ištraukt. Einu pagal vandenį, žiūriu – laukinis antys po kūdrą beplauką. Baidau baidau – tos antys nelek. Kad mesiu su kirveliu – anties ne vienos neužmušau, o mana kirvelis ir nuskenda. Ką dabar daryt? Gėda ir namo pareit. Reik nors kirvelį po vandenį suieškot. Įbridau gilią purvynę – kur rasi? Nusimoviau kelines, nusitaisiau visus drabužius, dabar nuogas, gal, sakau, nubrisiu lig tai vietai, kur kirvelis. Drabužius padėjau už karklyna, įbridau lig kakla į purvynę – nėr ir nėr! Sušaliau, susimaurinau. Išbridęs bėgu prie drabužių, žiūriu – nebėra. Tai ten man bebraidant, kas nors ir pavogė. Palikau nuogas – nei kur dėtis. Krūmais, krūmais nulėkiau pas sava grytelę, po pašaliu atsistojau, drebu. Pamačiau – durys atviros. Įbėgau į pringį, kopėčiom – ant gryčios. Ten apžiūrėjau: kubiliukų yra, bačkų, radau pindulą*, įlindau į plunksnas. Kaip aš nestoras, susiraičiau tame šiaudiniam kubile terp plunksnų, apšilau. Jau sutema. Jodvi išėja virt vakarienės, o aš tyliu, galvą iškišęs iš pindules. Girdžiu – jos šnek:
– Užsikabyk, – saka, – tokį nepažįstamą svieta parėjūną! Padavėm arklį – nei arklia, nė ratų, nė jo paties nebėra, paskutinį mūsų turtą išneše...
Aš vėl nusiminęs misliju visaip. Kaip aš čia ir atklydau į tuos namelius, kad reik pamatyt tokią nelaimę! Bėda man lėtam, kad teip dėl mitra, čia būt laime, bet kaip dėl manęs – nelaime: nenorėč dar, jas apleidęs, išbėgt, noriu čia gyvent, man ir ta mergyte labai patink. Kad kaip iš kur gauč drabužius apsivilkt, gal jų dar parsiprašyč, paskui rūpinsiuos būt greitesniu.
Užlipa žmona druskos pasiimt vakarienei ir pamate mani galvą iškišus iš pindules.
– Žente, a tu čia?
– Aš.
– Tai ko tu čia įlindai?
– Kad, – sakau, – nuogas esu.
– Tai kas tau, žentel, pasidare?
Ašai viską verkdamas parpasakojau.
– Tai, – saka, – žentel, ką padarysi, dovanojam. Visaip, ant svieta begyvenant, atsitenk.
Užmete man švarkus, apsitaisiau ir įėjau į gryčią. Jos, manęs belaukdamos, pyragų prikepe dėl manęs, pritaise visokių meilių. Dar vakariene buva negatava. Jos man atrieke pyraga šmotą ir aptepe su sviestu:
– Valgyk, žentel. Alaus yra kamarõ bačka, įsileisk.
Aš valgydamas nuėjau į kamarą, pyragą pasidėjau ant krėsliuka ir leidžiu alų. Įbėga šuva ir pagava man tą pyragą, – o aš labai norėjau valgyt. Aš tą šunį vyt su volela, palikau ir bačką atkištą. Gainiojau gainiojau po kiemą, nebeatimiau nė pyraga. Įeinu į kamarą – visas alus išbėgęs ant žemes, pilna kamara alaus! Ką dabar daryti? Kaip po žmones vaikščiojau, buvau matęs barstant smiltim ar pelenais, kur būdavai palieta. Ir aš radau kertė kubilą, miltų pripiltą, mislijau, kad pelenai, – kad pagavau barstyt po kamarą! Pripiliau daugybes, bo šlapia šlapia. Susivėliau ir kojas su tešla ir dar vis piliu ir piliu.
Gryčio nebesulauk manęs įeinant – eis gaspadine žiūrėt, kur esu. Įein – pilna kamara miltų!
– Tai ką čia, žentel, dirbi?
– Gi, – sakau, – alus išbėga, barstau pelenais.
– Tai eik jau, žentel, sav nuo mūsų, kad teip vis dirbi mums, – ir ubagais išvarysi.
Ir išvare mani naktį, nebedave nė valgyt. Tuos švarkus dovenoja, kur buvau apsivilkęs. Ir einu vėl naktį. Nelabai toli radau triobas, bet į vidų bijojau eiti – gal, sakau, ar maskoliai gyvena, ar kas. Radau pakluonyj pirtį – dar šilta tebėra, šį vakarą kūrenta, vana ant plautų padėta. Aš į tą vaną atsigulau susirietęs, bil nešalt, ir kenčiu. Išgirdau – kasžin kas įėja, gale vanos padėja ką ir vėl išėja. Aš galvą pakeliu iš vanos, žiūriu – bliūdas, pilns varškėčių, lašiniuočių. Aš buvau išalkęs – kad pagavau ėst varškėčius! Pusę bliūda nuvalgiau ir vėl atsigulau. Išgirdau – atėja dvieja. Ant kalbos supratau, kad vaikėsas ir mergaite. Mergaite saka:
– Valgyta varškėčių – pirma daugiau buva. Gal ar katinas pro langelį buva įlendęs.
Tuos numete dar nuo viršaus – gal apterlenti – ir valga, šnek. Aš norėjau pažiūrėt į juos, verčiaus ant kita šona – kad krisiu su visa vana žemyn nuo plautų! Kad nusigandau! Tik pamačiau – vaikis ir merge kad lėke lauka, vėl teip išsigandį: mislija, kad vaidinas! Aš dar pasiėmiau tų raguolių ir išėjau kitur gulti, kad sugrįžę manęs neatrastų. Radau kluone šiaudų kaugę, užlipau ant viršaus ir atsigulau. Pamačiau – prie kaugės atein. Aš pasikavojau giliau į šiaudus. Jie atėję ir atsigule pagal šiaudus. Girdžiu – ir saka merge:
– Du vaiku auginam, ale kas trečią augys?
Vaikis saka:
– Aukščiausis.
O aš aukštai buvau – mislijau, kad ant manęs saka „aukščiausis“, mat, misliju, jie mani žina, kad čia esu. Kėliaus bėgt, kad nereiktų vaiką augyt – o buva šiaudai iš apačios papešti, – kaip slinka tie šiaudai, kaip krisiu ant jų su visais šiaudais – ir vėl juos išgandinau, ir pats išsigandau. Jie nubėga, o aš nebegulau niekur, ėjau namo, jau buva nebetoli diena. Kol namo parėjau, vėl buva naktis. Namie radau belaukiant – ilgiau prabuvau, nekaip buvau prižadėjęs būt.
Žmogu lėtam viseip atsitink.

FIKSUOTOJAS: Jonas Krikščiūnas-Jovaras

FIKSAVIMO METAI: 1904

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Šiauliai, apskr., , , , Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Šiaulių pav.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 142-146, Nr. 61
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 2. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1995. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 61
Lietuviškos pasakos yvairios (II t.). Surinko dr. J. Basanavičius. Chicago (III.): Turtu ir spauda „Lietuvos“, 1904.

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

PASTABOS: J. Basanavičiaus pastaba: pasakojimai. Paaiškinimas: p i n d u l ą – Bs. skl. kur plunksnos supiltos

Spausdinti

Atgal