Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=7118&FId=10089&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1998 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo trys broliai, ale jie neturtingi buvo. Dabar sako:
– Ką mes čia būsim – aime laimės ieškotie.
Išėjo visi jie vienu keliu, priėjo grįžkelę. Sako:
– Skirkimės.
Dabar vienas nuvė vienu keliu, antras – kitu, o tą trečią jie, būdavo, durnium vadina, tai tas nuvėjo kitu keliu. O jie buvo visi dalis jau atsiėmę, tai jie turėjo visi pinigų.
Beainant tam kvailiui, teko jam aitie per girią. Sutemė jį, ale beaidams pamatė girioj žiburėlį. Atėjo prie to žiburėlio, žiūri – stubelė. Ineina in tą stubelę – guli negyvėlis ir sėdi trys žmonės ir šnekasi. Viens sako:
– Man jis liko kaltas pinigų.
Kits sako:
– Ir man liko kaltas tiek ir tiek.
Trečias sako:
– Ir man liko kaltas. N’o ką mes dabar darysim su juom? Imkim mes jį susikapokim po dalį ir neškimės.
Išgirdo tas durnius, kad tie žmonės ketin jį susikapotie po dalį, pasigailėjo jam jo, klausia:
– In kiek jum kaltas liko?
Viens sako:
– Man tiek...
Tuo tam atidavė, kiek jam prigulėjo. Antram ir trečiam užmokėjo, pernakvojo ir aina toliau. Išėjo iš tos stubelės. Da buvo tamsu, ale jis paslydo, pasirėmė an rankos – in tąsyk jam vilkas an pečių. Sako tas vilkas:
– Nenusigąsk. Tu mane išgelbėjai no skolinykų, tai aš tave ir gelbėsiu, kad kada bus tau kokia bėda.
Aina jis toliau per girią. Patiko jį žmogžudžiai, ėmė jį ir užmušė.
Tas vilkas dasižinojo, kad jau jis užmuštas, atbėgo jam in pagelbą. Ėmė papjovė kumelaitę, žarnas ištraukė, o pats inlindo in vidurį ir laukia.
Ale sėdi an šakos varnas su dviem varnukais. Pamatę sako:
– Tėvai, – mėsa.
– Vaikai, – bėda.
– Tėvai, – mėsa.
– Vaikai, – bėda.
Ale viens neklausė, nulėkė ir lesa mėsą. Kaip tik pradėjo gerai lestie, teip tas vilkas tą varnuką ir pagavo. O varnas sako:
– Aš sakiau, kad bėda.
Prašo varnas, kad atiduotų vaiką. Vilkas neduoda, sako:
– Jei parneši gyvojo ir gydančio vandens, tai aš paleisiu.
Gaila varnui vaiko – ėmė nulėkė ir parnešė gyvojo ir gydančio vandens, padavė vilkui tuos vandenėlius. Tas vilkas patepė gyvuoju ir gydančiu vandeniu – ir atgijo. Atsistojęs sako:
– A, tai saldžiai miegojau...
– Tu saldžiai miegojai... – sako vilkas. – Tu buvai užmuštas. – Sako: – Tu dabar skubykis namo – jau tavo broliai ženijasi.
Jis parėjo namo, rado jau brolių veseilias. Po veseiliai tiedu broliai gyveno, o tas durnius, jiems tarnaudams, pabaigė amžių prie jų.

PATEIKĖJAS: Juozas Šinkevičius

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO AMŽIUS: 19-20

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ožkabalių k.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 100-101, Nr. 32
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 4. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1998. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis).

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 32
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.4. – 1905.

Spausdinti

Atgal