Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=7131&FId=10100&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1998 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo toks labai turtingas ūkinykas, jis turėjo vieną dukterį, Apolionija vardu. Ale sykį paprato pas tą Apolioniją jaunikis, ir, būdavo, kiekvieną naktį tas jaunikis ateina. Ir teip jiedu gyveno per dvyliką metų.
Ale sykį toj merga apčiuopė, kad to jaunikio viena koja arklio, kita – gaidžio. Jau ji persigando. „Na, dabar, – sako, – kas čia bus, kad aš su velniu gyvenu tiek metų?“ Kitą dieną vakaran ji duris užrišo škaplieriais, užžibino vaškinę žvakę ir sėdi. Kaip tik sutemė, jau jis ateina. Atėjo prie durų – negali ineit. Sako:
– Apolionija, atdaryk duris! Kodėl tu užsidarei, kad tu per tiek metų niekad neužsidarei, tik šiądien?
Sako:
– Aš tave neleisu – tu velnias.
– Kad neleisi, tai mirs tavo tėvas.
Sako:
– Tegu miršta, o jau tavęs neleisu, nes tu velnias.
Numirė tėvas. Tą tėvą palaidojo. Kitą vakarą ateina vėl velnias, barškina pas duris:
– Apolionija, atidaryk duris!
– Neatdarysu – tu velnias.
– Kad natdarysi, tai mirs tavo motina.
Sako:
– Tegu miršta.
Tuojau numirė motina. Tą motiną palaidojo. Ji sako savo giminėms:
– Rytoj aš numirsu, tai jūs mane kaip indėsit in grabą, tai iškaskit apačia slanksčių skylę ir grabą išstumkit apačia slanksčių, lydėkit mane per laukus, o pakavokit an grįžkelės.
Vakare atėjo tas velnias, sako:
– Apolionija, atdaryk duris!
Sako ji:
– Natdarysu, nes tu velnias.
– Tai mirsi tu.
Sako Apolionija:
– Numirė tėvas, motina, o kas čia man mirt!
Tuo ir ji numirė. Kaip ji giminėm savo pasakė, teip anie viską išpildė.
Vakare atėjo velnias, klausia slanksčių:
– Slanksčiai, ar lydėjo per jus paną Apolioniją?
Slanksčiai atsakė:
– Ne.
Klausė kelių:
– Ar lydėjo?
Tie vis sakė:
– Ne.
Ir jis nieko neatrado, kad jam pasakytų, kur nulydėjo Apolioniją, ir teip ji jam pragaišo, o jis jos ieško ir ieško.
An tos grįžkelės, kur užkasė Apolioniją, išaugo puiki kvietka. Ale sykį važiau karaliūnas, pamatė, kad tokia puiki kvietka, siunčia savo važinėtoją, sako:
– Aik nuskink tu man tą kvietką.
Tas nuvėjęs norėjo skintie – toj kvietka prapuolė. Jis mato, kad jau jam nesiduoda skint, – aina pats. Kaip jis atėjo, nuskynė tą kvietka, parsivežęs namon, užkišo už zerkolo. Tai kaip nieko toj stuboj nėra, tai toj kvietka pasiverčia in paną ir šukuojasi galvą prieš zerkolą.
Pamatė sykį tarnas, kad iš tos kvietkos pasiverčia pana. Dasižinojo karaliūnas, sako:
– Negali būt.
Ale bet nuvėjo pas duris per rakto skylutę saugot, ir jis pats pamatė, kad neišpasakyto gražumo pana. Kaip tik duris subarškina, teip toj pana pasiverčia in kvietką ir – už zerkolo.
Dabar jis pradėjo klausinėt visokių žmonių, kaip jis ją galėtų pagautie. Viens jam teip pasakė, sako:
– Reikia padaryt šilkų tinklą ir reikia pakabyt palubėj, o šniūrelį reikia laikyt už durių. O kaip ji stos pana, tai reikia šniūrelį patraukt, tai tas tinklas puls jai ant galvos, ir ji negalės pasiverst in kvietką.
Teip tuo viską, kaip sakė, pritaisė. Kaip ji stojo pana, tuo tą šniūruką už durių patraukė, užpuolė jai an galvos tas šilkų tinklas, ir – jau stovi pana. Dabar tas karaliūnas sako in tą paną:
– Dabar mudu ženysimės.
O toj pana jam sako:
– Jei tu nori su manim ženytis, tai turėtum važuot vinčiavotis an grįžkelės, nes kaip mudu važiuosim vinčiavotis in bažnyčią, tai mane nuneš.
– Kas tave gali nunešt? Aš turu kareivius, apstatysu aplink, kad nė paukštis prie tavęs negalės prilėktie!
– Na, matysi, kad mane nuneš.
Tas karaliūnas jos neklausė. Tuo sutaisė balių, aplink pastatė kareivius, vienus pėsčius, kitus raitus, su armotom, su visu kuom, mislydams, kad ją nog jo niekas negalėtų pavogtie. Atvažiau gražiai iki bažnyčiai. Ainant per šventorių, pakilo vėtra ir nunešė tą paną. Tik tokį balsą išgirdo – sako:
– Aš septynias poras geležinių čeverykų nuplėšiau, pakol tave radau!
Negalėjo tas velnias ją tuosyk iš stubos išimt, tai jis ją pajėmė iš karališkos galybės.

PATEIKĖJAS: Juozas Brokas

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO AMŽIUS: 19-20

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ožkabalių k.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 115-118, Nr. 43
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 4. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1998. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis).

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 43
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.4. – 1905.

Spausdinti

Atgal