Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=7190&FId=10159&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1998 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

TEKSTINIS TURINYS:
Kitąsyk gyveno toks žmogelis su savo pačia. Jiedu turėjo karvę ir mergaitę Aleną. Ale toj pati numirė, apsivedė jis su kita pačia, kuri buvo ragana, ir toj ragana turėjo dukterį. Ale toj ragana pradėjo tos savo podukros nekęstie, ją vis, būdavo, varo ganyt.
Sykį pririnko toj ragana spalių pundelį, padavė tai podukrai, sako:
– Te tau šituos spalius, suverpk šilkų siūlus.
Išginė Alena ir verkia, sako:
– Kap aš galiu suverpt tuos spalius in šilkus!..
Išgirdus toj karvė prakalbėjo, sako:
– Neverk, aš tau juos suverpsu.
O toj ragana atsiuntė savo dukterį žiūrėt, kaip ji verps. Sako toj karvė:
– Tu tą raganiūkštę užmigdyk, paskui aš tau suverpsu.
Toj Alena ėmė bovyt bovyt ir užmigdė. Dabar sako toj karvė:
– Kišk man tuos spalius in ausį, o iš kitos ausies trauk ir lenkie siūlus.
Ji teip ir padarė. Kaip tik pradėjo lenktie, toj raganiūkštė praplėšė akis ir pamatė, kad ji iš karvės ausies traukė. Ji sulenkė tuos šilkų siūlus, vakare parginė namon. Klausia ragana:
– O ką, ar suverpei?
– Suverpiau.
O toj raganiūkštė sako:
– Ji suverpė... Toj jos karvė suverpė, o ji tik iš ausies karvės traukė ir lenkė.
Dabar toj ragana ima ir apserga, sako tam seniui:
– Jei tu nepapjausi tą karvę, tai aš nepasitaisysu.
Tam seniui gaila labiaus pačios kaip karvės, sako:
– Tai aš papjausu tą karvę.
Ir jau galanda peilį.
O toj Alena išgirdo, kad jau tą karvę pjaus, atėjo pas tą karvę ir verkia. O toj karvė klausia:
– Ko tu verki?
Sako:
– Jau galanda peilį tėvas, jau tave pjaus.
– Tai nieko, ką mane pjaus – sykį vis dvėstie reikės. Kaip mane papjaus, tai tave siųs žarnų darinėt. Tai tu kaip prapjausi knygas, rasi du miežio grūdu. Tai tu tą vieną grūdą pakask vienoj pusėj vartų, kitą – kitoj pusėj.
Tas tėvas karvę papjovė. Toj Alena rado du grūdu, pakasė teip, kaip jai liepė. Iš po nakties išaugo vienoj pusėj vartų aukso obelis, kitoj pusėj – vyno šulnys.
Toks garsas visur pasklido, kad dažinojo ir pats karalius, – o tas karalius da buvo jaunikis, – o tų obuolių tai tik toj Alena galėjo paskintie ir vyno pasemtie, o daugiau nieks negalėjo. Atvažiavo karalius tos obels pažiūrėt. Norėtų tų obuolių pasiskint – toj obelis kelia šakas aukštyn, norėtų vyno pasisemt – tas vynas nusileido giliai, kad nieks negali pasiektie. Sako karalius:
– Tegul ateina čia ta mergina, katra galėtų man obuolių paskintie ir vyno pasemtie.
Pasiuntė toj ragana savo dukterį, kad paskintų obuolių. Atėjus negali pasiektie. Sako karalius:
– Čia yr viena, katrai duosis. Paieškokit jūs man tą merginą, katra galės pasemtie.
Sako toj ragana:
– Pas mus daugiau nėra. Yra piemenė, tai toj laukuos gano.
– Tai pašaukit jūs man ją, o jei ją nepašauksit, tai aš jum galvas nukirsu.
Tuo nubėgę ją pavadino. O kad parėjo toj mergina, priėjo prie obels, toj obelis palenkė jai šakas – paskynė obuolių. Priėjo prie to šulnio – vynas iškilo aukštyn, ji su ranka pasėmė. Dabar sako tas karalius:
– Sėsk in mano karietą, važuosim.
Kaip ji tik sėdo važuot, toj obelis vienoj pusėj karietos, o vyno šulnys – kitoj pusėj. Jie parvažiau in savo dvarą. Ta obelis ir tas šulnys parėjo ir atsistojo obelis vienoj pusėj durių, o šulnys – kitoj pusėj. Tas karalius tuo ją gražiai aprengė, ir apsiženijo.
Po metų kitų sulaukė jiedu sūnų. Tas karalius sako in savo moterį:
– Reikia pakviestie ir tavo tėvus an baliaus.
Ir ten neilgai trukus pribuvo ir tie an baliaus. Po tam ba¬liui ėmė toj karalienė išėjo in sodą pavaikščiot. O toj ragana teip padarė, kad atėjo tokia viesulą ir išnešė Aleną in tokias pelkes ir ten ją velniai kankino, o tą savo dukterį pavertė in Aleną. Dabar jom ten bėda, kad kūdikis mažas liko. Kaip nor tas kūdikis maisto, tai daugiau nieko neima kaip tik krūtį Alenos, o čia kaip tik pradės kūdikis verktie, ji negalės nutildyt. Ėmė prižadėjo vienai tarnaitei dikčiai pinigų, kad tai užtylėtų, sako:
– Tu tą vaiką nunešk prie tos plynios, sakyk: „Alena Alenėle, ateik, atplauk, nors lydekėle pasivertus, papenėk vaikelį“, – tai ji atplauks ir pažindys.
Toj tarnaitė pajėmus tą vaiką nunešė pas tą plynę ir teip pašaukė. Išplaukė Alena lydeka, pažindė vaiką, ir vėl pajėmė Aleną velniai kankyt, o toj tarnaitė parnešė tą vaiką atgal. Kitą dieną ir vėl teip padarė. Išplaukė ji vėl lydeka, pažindė ir sako:
– Jau rytoj kasžin ar galėsu aš ateit tave, vaikeli, papenėt, nes jau mane velniai ką tik neužsmaugs.
Parnešė tą vaiką toj tarnaitė. Ale jai pagailo Alenos, kad ji teip sunkiai kankinama, – sako karaliui, kad teip čia yra su Alena. Teip tas karalius pajėmė kunigą ir tą vaiką, nuvėjo pas tą plynę – jau toj tarnaitė ką tik atšaukė, jau teip nukankyta! Ji išplaukė lydeka. Kaip tik išėjo an kranto, kunigas kaip ėmė šventyt, kaip ėmė maldas skaityt – ir pasivertė iš lydekos moteriškė, ale teip nukankyta, kad ką tik ją parvedė karalius in dvarą! Paskui liepė karalius pagautie dyką arklį, tą raganiūkštę pririšo prie to arklio vuodegos ir sudraskė, o tą raganą an laužo sudegino, o tą tėvą užlaikė karalius savo dvare iki mirties.

PATEIKĖJAS: Viganauskas

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO AMŽIUS: 19-20

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ožkabalių k.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 188-191, Nr. 96
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 4. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1998. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis).

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 96
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.4. – 1905.

Spausdinti

Atgal