Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=7199&FId=10169&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1998 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo toks žmogus su pačia, jiedu sulaukė du vaiku ir vieną mergaitę. Tie vaikai jau paaugo in vyrus, o labai dailūs buvo. O jų kaimynka tai buvo ragana. Ji pavydėdama, kad tuos vaikinus žmonės teip giria, ji, juos sykį pasivadinus, davė jiem abiem degtinės po mierelę. Tie kaip tik išgėrė, teip ir išbėgo vilkais.
Keli metai praėjo. Toj sesuo jų užaugo, pasiuvo abiem po marškinius, po kelines, pajėmė po abrūsą, susirišo in vieną klumšiuką drapanas, in kitą – sau maisto ir išė savo brolių ieškot. Ėjo ėjo per laukus, per girias, nuklydo gana toli.
Sykį užėjo in tokią stubelę. Ten pernakvojus klausia:
– Ar nematei čia bėgiojant mano brolių vilkų?
O toj stubelėj buvo tokia boba. Toj boba sako:
– Čia jie tankiai bėgioja ir jie čia netoli gyvena kalne.
Toj mergina padėkavojo tai bobai ir iškeliavo. Atėjo, užlipo an to kalno, rado an viršaus skylę. Ji tąj skyle inlindo, rado stubą. Dvi lovos, o jų nė vieno nėra. Ji an lovų padėjo abiem po marškinius ir kelines ir abiem pakabino gale galvų po abrūsą, o pati pasislėpė po lova.
Parbėgo tie vilkai, sako:
– Kas tai čia yra, kad niekad teip nebuvo, o dabar, žiūrėk, atnešta abiem po marškinius ir po kelines ir po abrūsą! Čia kiba mūs sesutė atėjo. Ar tu čia, sesele?
Sako:
– Aš.
Išlindo iš po lovos. Jie pasisveikino, paskui ji klausia:
– Broleliai, ar naisim jau namon?
O tie jos broliai sako:
– Gerai, sesute, kad atėjai, ale kad būtum neatėjus, tai mes jau rytoj būtume parėję, o dabar jei tu, sesute, iškęsi tris metus nieko nešnekėjus, tai mes už trijų metų pavirsim in žmonis. O jeigu tu prašnekėtum, tai mes visai nepavirsim in žmones.
Toj sesuo jau tuo nustojo šnekėjus, ir teip buvo jie tenai. Ten ji kolei prabuvo – pabaigė malkas, išėjo ji in girią malkų pasirinkt. Ji ten susirinko malkų pundelį. In tąsyk atjojo toks ponaitis in girią medžiot. Pamatė tą merginą, – o ji labai graži buvo, – ponaitis tas ją ėmė šnekyt. Toj nieko neiššneko. Ale jis ją nepaliko ir parsigabeno in savo dvarą ir tuo jis norėjo ją vest, ale ji ėmė no jo ir pabėgo. Nubėgo atgal, nuvėjo pas savo brolius ir ten pergyveno tuos tris metus.
Kada tie broliai pavirto in žmones, tai jie visi parkeliau namon. Vedė broliai pačias, o tas ponaitis, dagirdęs, kad ji namie, atkeliau pas ją, ir apsiženijo. An tų dovanų toj kaimynka ragana dovanojo jai stuką drobės. Ji ten būdama vis siuvo ir siuvo marškinius, ir vis tiek [drobės] buvo, o kad sykį ji užsimanė permieruot tą drobę, tai jau paskui kiek nurėžė, tiek tik jau ir buvo.

PATEIKĖJAS: P. Griškienė

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO AMŽIUS: 19-20

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ožkabalių k.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 203-204, Nr. 102
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 4. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1998. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis).

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 102
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.4. – 1905.

Spausdinti

Atgal