ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=7203&FId=10173&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1998 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo toks diedas su boba, jiedu turėjo dikčiai vaikų, – jau viens buvo užaugęs, – o jie labai buvo suvargę, kad neturėjo kuom maitytis nė kuom vaikus dengtie. Ale sykį atvažiau toks ponas, sako:
– Parduok šitą man didįjį vaiką. Jūs pavargę, o aš duosu jum daug pinigų, turėsit kuom maitytis.
Tėvui patiko, sako:
– Vaikeli, aik pas šitą poną, tau ten bus gerai, o mum – čia.
Tas sūnus panorėjo ait pas tą poną. Tas ponas užmokėjo dikčiai pinigų, o tą sūnų pajėmęs pargabeno namon ir uždavė jam darbą. Nuvedė in tvartą, parodė arklius, sako:
– Šitiem dviem juodžiam duosi mėsos, o šitai kumelaitei duosi kasdien po penkiolika lazdų. – O tas pons buvo raganius. Sako: – Aš išeisu ant vienos nedėlios, o tu, žiūrėk, gerai savo darbą atlikie.
Tas ponas išėjo, o jis teip pildo savo insakymą. Parėjo pons – rado viską gerai atlikta, sako:
– Gerai tarnavai. Dabar aš išeisu ant trijų nedėlių, o tu vėl likie šert.
Kaip jis priėjo prie tos kumelaitės mušt, prašnekėjo toj kumelaitė:
– Tu manęs nemušk. Tu man duok gerai paėst, o mudu abudu bėgsim.
Teip jis tuo ir padarė: gerai pašėrė. Toj kumelaitė pasidrūtino:
– Na, dabar, – sako, – sėsk ant manęs, mudu bėgsim.
Sėdo tas vaikins, ir – bėgt! Nujojo in tokią duobę, sako toj kumelaitė:
– Užsidėk šitąj kepuraite.
Jis kaip tik užsidėjo tąj kepuraite, po tąj kepuraite pasidarė jo auksiniai plaukai. Sako:
– Dabar tu imk šepetį, abrūsą ir kamuolį.
Pajėmė tai viską, ir – bėgt!
Ale pajautė tas pons, kad jau jie bėga. Tas pons – vyt!
Pamatė, kad jau atsiveja, – sako kumelaitė:
– Mesk kamuolį.
Jis numetė kamuolį – stojo didelis kalnas, remiantis debesius! Tas pons pribėgo – negali perlipt! Nubėgęs atsinešė spatą, o kast, o kast! Iškasė taką, padėjo spatą, sėdo ant juodžio – vyt! O paukštaitė, tupėdama medij, sako:
– Tu padėjai, aš paimsu, tu padėjai, aš paimsu...
Klauso pons:
– Ar tu, bjaurybe, man spatą paimsi?!.
Tas tą spatą nunešęs namon padėjo ir vėl – vyt.
Žiūri, kad jau jau atsiveja vėl, – sako toj kumelaitė:
– Jau atsiveja – mesk šepetį!
Tas metė šepetį – pasidarė tokia tanki giria kaip tas šepetys!
Atjojo [pons] iki giriai – turi grįžt kirvio. Sugrįžęs pajėmė kirvį, atsinešęs iškirto taką per girią ir pameta kirvį. O paukštaitė vėl sako:
– Tu padėjai, aš paimsu, tu padėjai, aš paimsu...
Sako tas pons:
– Ar tu, bjaurybe, paimsi?!.
Jis vėl su tuo kirviu, vėl makaluot namon. Parnešęs padėjo tą kirvį ir vėl – vyt!
Jau tie pamatė, kad jau netoli, – sako toj kumelaitė:
– Mesk abrūsą.
Metė abrūsą – stojo neužmatomos marės!
Atjojo [pons] pas mares, sako:
– Lak, juodi, vandenį, ir aš laku.
Lakė lakė, išlakė tą vandenį ir jau vys. Kaip tik sėdo an juodžio – abiejų pilvai trūko, ir pastipo.
O jiedu nujojo in vieną karalystę, in karaliaus dvarą. Sako toj kumelaitė:
– Čia mane prie to dvaro paleisk in pievą, o tu nuveik, čia gal gausi per kokį tarną.
Jis tą kumelaitę paleido, atėjo in dvarą. Gau jis in sodą prie sodaunyko per tarną. Jam ten viskas gerai sekasi, tuo išmoko sodaunyku. Ale tas sodaunykas apsirgo. Likosi jis vienas sode. Ten tam sode buvo išdžiūvusių grūšių, obelių. Jis tuo tais obelis apkasė, palaistė – tie medžiai atžėlė. Takus visur gražiai ištaisė, kvietkų visokių prisodino.
O tas karalius turėjo tris dukteris. Jauniausiai dukteriai patiko darbas to sodaunyko:
– Seniai tą senąjį reikėjo išvaryt: matai – šits ir medžius atgydė, ir viskas jam čia gerai vedasi.
Ale matydams, kad jį teip giria, jis tą savo kepuraitę pakėlė – pamatė karalaitė, kad jo auksiniai plaukai, – jau ji ir visai jį pamylėjo. Sako tėvam:
– Toks geras mūs sodaunykas, aš jam nors kokį kepsnį nunešu.
Sako:
– Gali nešt.
Toj karaliūnaitė prikimšo in keptą kurkiną raudonųjų ir nunešė jam. Kitą dieną nunešė jam in žąsį prikimšus pinigų, – jiedu pradėjo sau gražiai pasikalbėt ir padabojo viens kitą. Toliau jau visai pradėjo ji be jo nerimtie. Karalius pamatęs pradėjo nog jo draust, o ji tėvui pasakė:
– Jie jūs man nedaleisit su juom apsivestie, tai aš sau mirtį padarysu.
Matydams karalius jos tokią blogą mislį ėmė juos tuo ir suporavo. Davė jiem tokį menką butelį ir sako:
– Čia galit gyvęt.
Jiedu tą butelį teip gražiai ištaisė, padarė kaip didžiausius pakajus!
Ne po ilgam turėjo ait tas karalius su kitu karalium kariautie. Sako:
– Aš ir aisu vuošviui padėt.
Jis tuo sėdo ant tos kumelaitės. Toj kumelaitė iškilo in padanges, atjojo in karę, visus sumušė. O vienas jam inkirto in koją. Pamatė karalius, kad jam kraujas bėga, – jis išsijėmęs perplėšė savo skepetaitę, užrišo jam koją. Jis sėdęs sau parjojo namon. O ant tos skepetaitės buvo karaliaus vardas ir pravardė.
O kad sugrįžo karalius namon, laimėjęs karę, padarė balių, suprašė karalius ir ponus.
– Ale, – sako karalius in tarną, – aik pavadyk ir žentą.
O kad tas tarnas atėjo, rado jį gulint ir pamatė užrištą jo koją. Sako:
– Karalius prašo ant baliaus.
Sako:
– Tiek karaliui pas mane kaip man pas karalių.
Tas tarnas teip pasakė parėjęs, ką jis sakė.
– Ale, – sako, – jis guli atsigulęs, ir man rodos, kad jo koja surišta su jūsų skepetaite.
Tas karalius tuo pas jį – ait žiūrėt, o atėjęs atrado – teisingai, savo skepetaitę ant kojos. Tada tuo su didele garbe invedė in savo pakajus, ir ten jis savo kepuraitę nusijėmė – nušvito visi pakajai. Ir tada karalius ir visi svečiai apšaukė jį karalium, ir jis laimingai sau karaliavo, pakol nenumirė.

PATEIKĖJAS: Juozas Šinkevičius

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO AMŽIUS: 19-20

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ožkabalių k.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 212-215, Nr. 106
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 4. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1998. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis).

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 106
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.4. – 1905.

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Spausdinti

Atgal