Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=7210&FId=10180&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1998 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo du broliu, viens bagotas, antras pavargęs. Ale davė Dievas tam pavargėliui sūnų. Jis nuvėjo pas tą bagotąjį brolį, kad aitų in kūmus, ale kas tau – neina tas. Aina jis verkdams keliu – patiko tokią bobą. O toj boba tai buvo giltinė, o to žmogaus pravardė buvo Vabalas. Klausia toj boba:
– Kur tu aini, Vabale, verkdams?
Sako:
– Ką aš neverksu... Gimė sūnus – negaunu kūmų, o neturu nė ką pavalgyt.
– Neverk, aš tau būsu kūma.
Parėjo jiedu namon – davė toj boba jam kepalaitį duonos, sako:
– Visą nesubaik, tai tu vis turėsi duonos. – Davė bonkutę arielkos, sako: – Tik visą nesubaik ansyk, tai ji niekad nepasibaigs. – Davė mėsos, sako: – Ir tą tik visą ansyk nesupjauk, tai vis galėsi pjaustyt ir pjaustyt. – Sako toj boba: – Aik pas brolį, tai jis ais in kūmus.
Sako Vabalas, kad
– Jau aš buvau, neina.
Sako:
– Aik da sykį prašyt, o jau jis ais.
Nuvėjo jis vėl, paprašė – jau ėjo, ir tuo nunešė, pakrikštijo. Po krikštui pasilinksmino, ir jau jis turi ką valgyt – nesibaigia duona nė mėsa. Ale sako toj boba:
– Aš tave padarysu daktaru. Te tau dvi bonkutes vaistų – ir galėsi gydyt žmones. Kaip ateisi pas ligonį, tai tu mane matysi. Jeigu aš stovėsu pas kojas, tai tam galėsi duot vaistų, ir jis išgis, o jei aš stovėsu pas galvą, tai jau tam nieko nereiks, jau aš jį turu pjautie.
Toj kūma išėjo, o jis kur tik išgirsta ligonį, tai jis tuo aina ir išgydo, o kitam pasako, kad jau mirs, ir jis pastojo dideliu daktaru.
Apsirgo karaliaus sūnus. Sušaukė išmintingiausius daktarus – ale jau jam gyvastį atsako. Ale dagirdo karalius, kad yra koks tai prastas žmogus, o labai geras daktaras. Pašaukė jį pas save. Atvedė jį pas ligonį. Ans pamatė, kad giltinė pas galvą stovi, sako:
– Jau jį pataisyt negali.
O tas karalius sako:
– Tu kitus tai gydai, o mano sūnų nenori išgydyt. Jei tu jį neišgydysi, tai aš tau galvą nukirsu.
Dabar ką jis darys? Sako karaliui:
– Padirbkit lovą an vienos kojos.
Karalius tuo liepė padaryt. Paguldė ligonį in tą lovą. Toj giltinė kaip stovi pas galvą, tai jis jai apsuko kojas, kaip ji pas galvą, tai jis ligonio apsuks kojas ir teip suko ir suko, pakol tą giltinę paalsino. Ji atsitraukė, ir išgydė tą sūnų. Davė karalius jam daugybę pinigų.
Parėjo Vabalas namon – patiko giltinę.
– Na, jau, – sako, – dabar, Vabale, pjausu, ką tu manęs neklausei.
Ir papjovė jį. O vaikai su pinigais gražiai gyveno.

PATEIKĖJAS: Uršė Šikorskiūtė

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO AMŽIUS: 19-20

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ožkabalių k.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 220-221, Nr. 112
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 4. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1998. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis).

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 112
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.4. – 1905.

Spausdinti

Atgal