Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=7213&FId=10182&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1995 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo diedelis ir bobutė, turėjo juodu vaikų vieną ir turėjo avižų pasisėjusiu. Tas jų avižas kas naktį vis brauku brauku ir nubraukia. Diedelis ir bobutė vienas kito klausia:
– Kas mūsų avižas nubrauko?
Bobutė sako diedui:
– Eik dabok.
Jisai išėjo ir daboja. Žiūri – ateina spižinis diedas su skaistvarine barzda. Diedelis nutvėrė ir parvedė tą diedą namon. Tad mūrą diedelis išmūrijo, diedą įstūmė ir užrakino.
Paskui senelis išvažiavo karaliui pasakyti, kad pagavo spižinį diedą su skaistvarine barzda, ir paliko vaiką namieje daboti tą diedą. Vaikas nuėjo prie to mūro, girdi tą diedą dūduojant gražiai gražiai ant dūdelės.
– Atiduok tas dūdeles, – prašo vaikas diedo.
Diedas gi sako:
– Išleisk mane iš to mūro, tai atiduosiu.
– Kad nežinau rakčiuką, – tarė vaikas.
– Nueik seklyčion, rasi ten po paduška.
Vaikas nuėjo ir rado tuos rakčiukus, atsinešė juos, atrakino ir išleido spižinį diedą su skaistvarine barzda. Diedas ir atidavė tas dūdelės tam vaikui.
Susivažiavo visi karaliai, kuriems tik senelis pasakė, ir nerado to diedo – sako:
– Nėra jo.
Vaikas sako:
– Aš išleidau, o jis man atidavė dūdeles.
Tad nutarė tie karaliai tą vaiką išvežti ir nušauti. Vaiko tėvas ir karalius sako vežėjui:
– Išvežk jį ir nušauk. Paskui mažiuką pirščiuką nupjauk ir jo širdį išimk mums parodyti.
Vežėjas išsivedė šauti jį, žiūri – išbėga lapė, ir jisai lapę nušovė. Tos lapės širdį išėmė ir, vaiko mažiuką pirščiuką nupjovęs, parnešė jisai tiems karaliams parodyti.
Paskui tie karaliai išvažinėjo, išsiskirstė, vienas tik atsiliko ir dar ilgiaus pabuvo. Tas paskutinis išvažiavęs pasitinka tą vaikiną ir sako jam:
– Eik tu pas manęs už vežėją.
Paskui jis įsisėdo su tuo karaliumi ir važiuoja. Bevažiuojant pamatė karalius, kad jis be pirščiuko, ir klausia:
– Kodėl?
– Mašina nutraukė, – atsakė vaikas.
Jisai ilgai buvo pas to karaliaus už vežėją.
Vieną kartą jam labai parūpo, kodėl jį į visus kambarius leidžia, tik į vieną neleidžia. Niekam nematant įėjo jis pasižiūrėti, kas ten yra tame kambaryje. Rado ten auksinę paną, šukuojančią galvą. Tuojaus jis išėjo, bet ir vėl sugrįžo atgal pas tos panos, nes ji šaukė:
– Eik šen, aš tau galvą sušukuosiu!
Kaip tik jinai jo galvą pašukavo, pasidarė jo galva auksinė.
Trys buvo to karaliaus panos: viena auksinė, o dvi – ne. Ilgai nelaukus vedė vežėjas tą auksinę paną, o anos dvi vedė du karaliu. Tuodu žentu karaliu labai nesutiko su senu karaliumi, kariavo ir kariavo! O vežėjas įjojo į balą ir tik smaigo ir smaigo varles. Prismeigęs daug, nustumia, pakol jo kumeliukė neužklimpo. Tad tėvas su dviem žentam atėjo ir išėmė kumeliukę iš balos. Vežėjas, išjojęs iš balos, paprašė tėvo, kad jam duotų auksinį žirgą ir kad jis pats liktų auksinis. Tėvui teip padarius, jis ėmė ir abu žentu nukariavo.

FIKSUOTOJAS: Jadvyga Teofilė Juškytė

FIKSAVIMO METAI: 1904

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Pernarava, sen., , Kėdainių r. sav., Kauno apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Pernaravos apygarda, Kauno gub.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 169-171, Nr. 76
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 2. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1995. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 76
Lietuviškos pasakos yvairios (II t.). Surinko dr. J. Basanavičius. Chicago (III.): Turtu ir spauda „Lietuvos“, 1904.

PASTABOS: J. Basanavičiaus pastaba: mitinė-istorinė (sutrumpinta).

Spausdinti

Atgal