Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=7263&FId=10235&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1995 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Turtingas sodžiaus ūkininkas turėjo sodną. Tame sodne augo viena obelė su auksiniais obuoliais. Užtėmijo ūkininkas, jog nuo tos obelės kas naktis dingsta po vieną obuolį. Tas ūkininkas turėjęs tris sūnus: du išmintingu, trečią kvailį ir vieną tarną. Gailįs obuolių ūkininkas liepė par naktį daboti sodną pirm tarnui, o paskui sūnum išmintingiem, idant sugautų, kas obuolius vagia. Bet tie, biskį padaboję, nuėjo ir atsigulė – teip išmiegojo visą naktį. Žinoma, vagies nesugavo, obuolių gi kas naktis – vienu mažiau. Tada kvailys sako:
– Aš dabosiu.
Ir nuėjo nakvoti sodne, nors visi iš jo juokės. Kvailys užsilipo ant medžio su auksiniais obuoliais, laukia laukia iki vidurnakties, nesnaudžia. Žiūri – pačiame vidurnaktyje atlekia puikių puikiausia paukštis, nuskynė vieną obuolį ir nulėkė sau. Tada tik kvailys nuėjo gulti. Išsimiegojęs ant rytojaus papasakojo tėvui apie tą paukštį.
Išgirdęs tėvas liepė visiems sūnums imti po žirgą ir vyties paukščio suieškoti. Išmintingu sūnu paėmė sau po gerąjį žirgą, kvailiui gi paliko nusususį maž gyvą kuiną. Du vyresniuoju broliu išsiskaidė ant gerų žirgų, kvailys gi kuone verkdamas ant savo kuino nujojo į mišką. Ten pamatė vilką parbėgantį. Iš išgąsčio, nežinodamas, kur dingti, krito nuo kuino. Vilkas kuiną suėdė. Kvailys ėmė graudžiai verkti. Gaila jam buvo kuinelio, ir nenumanė, ką toliaus daryti. Tada vilkas, pasigailėjęs jo, sako:
– Sėsk ant manęs, aš tave nuvešiu pas to paukščio, kurio ieškai. – Ir davė jam lazdelę, sakydamas: – Prijojęs vartus ar tvorą, pamosuok su ja – vartai atsidarys, tvoros atsilenks. Kurgi suduosi par spyną – atsirakys.
Bėga vilkas kvailį nešdamas, ką pribėgs prie vartų, pamosuos su lazdele – vartai atsikelia, pribėgs prie tvoros – tvora išsiskirsto. Teip važiavo iki vidurnakties. Pačiame vidurnaktyje prilėkė prie karaliaus dvaro. Vilkas sustojo:
– Eik, – sako į kvailį, – į tuos namus, prie kiekvienų durų pamosuok su lazdele – durys atsidarys. Paskutinioje kamaraitėje rasi tą paukštį. Paukštys gražus, bet klėtka dar gražesnė, vienog klėtkos neimk, tik paukštį vieną!
Bet kur ten kvailiui klausyti! Nuėjęs kaip tik pamatė puikiąją klėtką, ima ją kart su paukščiu. Suskambo pajudinti skambalėliai, atsibudo dvaro tarnai ir sugavo kvailį. Vienas sako – užmušti jį reikia, kits – rankas, o kits – kojas sukti. Bet karalius atėjęs sako:
– Teip paleiskite.
Liepė pavalgydinti jį, paskui sako kvailiui:
– Jei nori gauti tą paukštį, atvesk man iš kito karaliaus dvaro gražųjį arkliuką, už jį aš tau atiduosiu paukštį su klėtka.
Išėjo kvailys ko neverkdamas ir meldžia vilko, kad jį nuvežtų pas to arkliuko. Iš pradžios vilkas nenorėjo, bet sugraudintas davė kvailiui žolės šakelę, įsakydamas:
– Prie kiekvienų durų pamosuok su ta šakele – o sargai kris ant vietos, durys atsidarys. Bet, priėjęs prie to arkliuko, imk tik arkliuką, balno nejudink, nors daug gražesnis už arkliuką.
Vėl nuvežė jį vilkas. Nuėjo, žiūri – arkliukas gražus, balnas dar gražesnis. Kur jis liks! Tuojaus griebė už balno – suskambo skambalėliai, ir sugavo jį tarnai. Vienas sako – koją, kits – ranką vagiui sukti, bet atėjo karalius ir sako:
– Nieko jam nedarykite, teip paleiskite, tik duokite jam valgyti.
Išleisdamas dar sako kvailiui:
– Jei nori to arkliuko, tai atvežk man iš kitos karalystės kuo gražiausią paną, tad aš tau atiduosiu arklį su balnu.
Vėl meldžia kvailys vilką, idant vežtų pas tos panos.
– Kaip mudu ją paimsiva? – sako kvailys, – o jam labai ji patiko.
– Lauk pats čia, aš ją išnešiu.
Šoko vilkas par tvorą, pagavo paną ir vėl par tvorą su pana prie kvailio sugrįžo. Pasodino juodu sau ant sprando ir veža į karaliaus dvarą, kur arkliukas buvo. Reikia mainyti paną ant arkliuko.
Pagailo kvailiui panos. Tada vilkas pasivertė į paną ir sako:
– Atiduok mane, nebijok, aš jus pasivysiu.
Džiaugės karalius, gavęs paną, pasodino prie stalo, pristatė visokių valgių ir vaišina, o pana tik į langą žiūri. Kaip tik tarnai langą pravėrė, iššoko pana par langą ir dingo. Pasivijo vilkas kvailį su pana, pasodino ant savęs, arkliuką šalyje vedas, ir teip keliauja visi pas paukščio. Cia vilkas pasivertė į arkliuką, ir kvailys gavo už jį paukštį su klėtka.
Karaliūnas atsisėdo ant arkliuko ir jojo medžioti į mišką. Įjojęs į mišką, nusistebėjo: arkliuks ėmė zuikius gaudyti, paleido jį – tas, to ir laukęs, nusispardė paskui zuikių ir dingo. Pasivijo vilkas kvailį, palydėjo iki jo tėvo dvaro ir sako:
– Nevažiuok par kaimą – važiuok pakluoniais.
Atsisveikino su kvailiu, tas padėkavojo vilkui ir važiuoja. Bet kur jis važiuos pakluoniais, važiuoja par kiemą girdamasis. Jo du broliu, pamačiusiu, ką jis atveža, atėmė nuo jo viską: ir paną, ir arkliuką, ir paukštį. Pagaliaus jį patį užmušė ir kūną išmetė pakluoniais. Varnos akis jam išlesė ir kūną pradėjo lesti. Užuodęs maitą, atbėgo ir vilkas. Pažinęs kvailį, apsiverkė. Žiūri – atlekia varniukas, tad vilkas sugavo varniukui už kojos. Išgirdusi varniuko rėksmą, atlėkė ir sena varna ir ėmė melsti, idant vilkas paleistų jos vaiką.
– Paleisiu, – sako jai vilkas, – bet pirm atnešk man gyvojo vandens iš dviejų upių vaistui į dvi plėčkuti.
Pririšo varnai plėčkutį prie sparnų. Varna nulėkė, po valandai sugrįžo su vandenimi. Vilkas ištepė tuo vandenimi kvailio kūną – tas ir atgijo. Tad davė vilkas kvailiui tokią dimną muziką.
– Eik, – sako, – į savo namus ir ten, įlindęs į kaminą, žaisk.
Nuėjo kvailys, namie rado visus lėbaujant. Įlindo į kaminą ir ėmė žaisti. Visi tų namų svečiai nuo to žaidimo ėmė šokdami mušties galvą į lubas, kojomis į grindį, ir teip visi galą gavo. Tada kvailiui liko visa tėviškė.

PATEIKĖJAS: Jonas Časas

FIKSUOTOJAS: Jadvyga Teofilė Juškytė

FIKSAVIMO METAI: 1904

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Pernarava, sen., , Kėdainių r. sav., Kauno apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Svirplelių k.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 182-184, Nr. 83
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 2. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1995. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 83
Lietuviškos pasakos yvairios (II t.). Surinko dr. J. Basanavičius. Chicago (III.): Turtu ir spauda „Lietuvos“, 1904.

PASTABOS: J. Basanavičiaus pastaba: mitinė-istorinė.

Spausdinti

Atgal