Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=7265&FId=10237&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1998 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo toks ūkinykas, jis turėjo tris sūnus. Kaip jau jie parėjo in metus, sako tėvui:
– Duok mum dalis, mes aisim vandruot.
O jie visi turėjo užsiauginę po du kurtu. Ėmė no tėvo dalis ir išėjo vandruot. Du nuvėjo kitu keliu, o viens nuvėjo in miestą. Ale atėjo jis in tą karaliaus miestą – žiūri, kad viskas tamsiai aprengta. Užėjo pas vieną karčmorių, klausia:
– Kas tai yra, kad teip juodai visas miestas aprengtas?
Sako:
– Šiandie po pietų trečią adyną išveš karaliaus dukterį smakui devyngalviui ant prarijimo.
Teip jis, kaip tik išgirdo tokią naujieną, jis pasiskubino in pajūrį. Ant paskirtos adynos atvežė karalaitę. Jis priėjo prie karalaitės, sako:
– Jei tu mano būsi, tai aš tave išgelbėsu no smako.
Prižadėjo, kad bus, bile tiktai atgintų nog smako.
Jiem ten bešnekant, susijudino marės, išrėpliojo smakas su devyniom galvom. Teip tas prišokęs nukirto jam galvas, ėmė liežuvius visus iš galvų išpjaustė, sudėjo sau in krepšiuką. O kaip tą paną atvežė, tai ją su karieta paliko, o vežikas pats su arkliais nujojo namon. Už poros adynų atjojo tos karietos parvežtie. Atjojęs rado tą paną ir sveiką. Tas karaliaus tarnas susidėjo tais galvas in karietą, pasodino paną ir važuoja. Atvažiuo an tilto, kuris buvo an didelės upės, sustojo ir sako:
– Jei sakysi, kad aš išgelbėjau, tai bus gerai tau ir man, o jei ne, tai aš tave mesu no tilto ir nuskandysu.
Smertį atsiginant, turėjo prisiekt jam, kad jis ją išgelbėjo. Parvažiavo in dvarą, pasakė, kad jis ją išgelbėjo, parvežė devynias smako galvas. Karalius tuo surengė veseilią ir suprašė svečius – ir jau veseilia.
An veseilios atėjo ir tas, kurs smaką nukirto. Tos galvos stovi visos sudėtos. Ale jis sako:
– Kodėl tos galvos be liežuvių?
O tas sako:
– Smakas nė koks neturi liežuviu.
O jis išėmė iš krepšiuko liežuvius, prideda prie galvų – vis tinka. O toj pana sako:
– Tai šits mane išgelbėjo no smako, o šits tai mane norėjo nuskandyt, tai aš jam turėjau prisiekt, kad jis išgelbėjo.
Dabar visi karaliai ir ponai nusprendė jį už tai mirčia pakorotie. Sako: jį pririšt prie arklio vuodegos ir uždaužytie laukuose. Ir tuo padarė, o su šituom apženijo.
Po veseiliai pergyveno jie kiek ten – nuvėjo jis in pajūrį, susikūrė ugnį ir stovi. Ale ateina tokia boba visa šlapia, sako:
– Ponuli, duok man čia pas šitą tavo ugnelę pasišildyt.
Sako:
– Gali.
– Ale kad aš bijau tavo šitų kurtų. Daleisk man su šitąj rykštuke jiem užkirstie.
– Na, gali.
Toj šlapbobė šmakšterėjo vienam kurtui, kitam ir jam – jie pavirto visi trys in akmenis. O toj šlapbobė tai buvo to smako pati, norėjo jam atmonyt už nukirtimą jos vyro smako.
Beaidams atėjo kits brolis in tą miestą su dviem kurtais, o jie visi trys buvo panašūs in viens kitą. Pamatė toj karaliaus duktė, kad toks aina, sako:
– Ar jau tu parėjai?
Šits mislija: kas čia? Ir suprato, kad čia jo brolio būta. Sako:
– Jau parėjau.
– N’o kur tu teip ilgai buvai?
– Tai še, tai ten, tai ir užtrukau.
Toliau nuvėjo ir tas in pajūrį. Ir vėl atėjo toj boba, užkirto rykštuke kurtam ir jam – ir tuos pavertė in akmenis.
Toliau atėjo trečias brolis in tą patį miestą. Pamatė toj karaliaus duktė ir sako:
– Kur tu teip ilgai buvai?
Tas mislija, kas čia yra, sako:
– Aš da pirmąsyk tame mieste, tai čia kiba mano brolis buvo. Ale kada ir kur jis prapuolė?
Sako toj karaliaus duktė:
– Jis nuvėjo in pamarį ir negrįžo.
Sako:
– Aš ir aisu ten pažiūrėt.
Nuvėjo in pajūrį – randa vienam daikte ugnavietę ir žiūri – guli akmens, panašūs in žmonis, kiti in kurtus. Jis vėl sukūrė ugnį. Ateina toj šlapia boba, sako:
– Duokie man čia sušiltie.
– Aš tave sušilsu!
Pasakė tiem kurtam – tie kurtai kaip griebė tą bobą, perplėšė pusiau. Kaip tik plėšė, iššoko iš tos bobos dvi panos. Tai viena pana pajėmė tą patį tos bobos žilvitį, apšmagojo tuos akmenis – stojo gyvi tie du broliai ir jų kurtai. Sako:
– Tai da saldžiai miegojom.
– Jūs gražiai miegojot... Jau jūs buvot paversti in akmenis.
Paskui tie broliai apsiženijo su tom panom, o tas parėjo in karaliaus tą dvarą pas savo pačią, ir dailiai visi gyveno.

PATEIKĖJAS: Pijus Ivanauskas

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO AMŽIUS: 19-20

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ožkabalių k.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 289-291, Nr. 147
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 4. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1998. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis).

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 147
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.4. – 1905.

Spausdinti

Atgal